Skaitykime

— Skaityk! — stiprus ir tvirtas balsas apskriejo virtuvę.
Stoviu tarpduryje, galvą atrėmęs į staktą ir stebiu, kaip tėvas bado pirštu į pageltusius knygutės puslapius, šiuo metu itin gadinančius švariai nuvalyto stalo įvaizdį. Už jo, ant taburetės, įsitaisęs mano brolis Hermis: mažutis, kresnas, rudų plaukų berniukas. Tiesa, ši spalva nėra įgimta, mat mama Hermį nuolat vesdavosi į kirpyklą ją keisti, kadangi nenorėjo, jog jos „mažasis berniukas“ neatsiliktų nuo mados. Šiaip vaikis gan mielas, tik šįkart toks neatrodo: akys, tuščios ir besipildančios vaikiškų ašarų, įbestos į knygą, kakta suraukta, o delnai „paskendę“ plaukuose, kurie šiek tiek primeną verpetuotojo žiurkėno kailiuką: neaišku, nei kur prasideda, nei kur baigiasi.
— Skaityk! — užgoždamas TV žinių pranešėją kimiu tonu suurzgia tėvas.
Nekenčiu, kai jis taip kalba su Hermiu. Kaip ir daugelis vyresniųjų brolių, nesivaržydamas viešai aiškinu, kad jaunesnėlis man lyg deguto statinė medaus šaukšte, bet tikroji tiesa, kad jį myliu, dažniausiai lieka neišsakyta. Na, ir štai dabar man tenka stebėti, kaip tėtis jau trečią dieną iš eilės bando išmokyti Hermį skaityt. Prasidėjo viskas nuo to, kad brolis parnešė iš mokytojos raštelį, kuriame tėvams buvo siūloma „kiek daugiau padirbėti su Hermio skaitymo įgūdžių lavinimu“. Dėl Dievo meilės — pirma klasė tam ir skirta, kam reikėjo daryt iš to skandalą? Deja, tėtis galvojo kitaip. Bene didžiausia bėda buvo ta, kad jį tiesiog siutino, jei kas nors nepalankiai atsiliepdavo apie jo vaikus, tad šis mokytojos raštelis buvo lyg šlapias skuduras per tėvo veidą. Pirmi šeimos galvos žodžiai, susipažinus su raštelio turiniu buvo: „Na jau šito, po velniais, nebus! “. Pasekmes pastebėti nebuvo sunku. Pirmiausia Hermiui teko išklausyti ilgą pamokslą apie knygų ir jų skaitymo reikšmę. Turint galvoje, jog tėtis drėgname ir dulkėtame rūsyje laikė keletą tūkstančių knygų, pamokslo Hermiui nekrizenant į delną man nepavyko perklausyti. Tėčio kalbos buvo tik pradžia.  Nuo tos dienos tik grįžęs iš mokyklos Hermis vėl turėdavo sėstis prie knygos. Geroji šio reikalo pusė buvo ta, jog brolis turėjo asmeninį mokytoją, na, o blogoji, kad juo tapo tėvas. Pastarajam entuziazmo nestigo, net atsiprašė iš darbo keletui dienų vardan „švento tikslo“. Tiksliau, paprasčiausiai ėmė ir išėjo; tą padaryti įmonės vadovui nebuvo labai sudėtinga. 
— Skaityk, po galais! — jau įsiutusiu balsu kriokė tėvas girdėdamas tik po nosimi skiemenis murmėti bandantį Hermio balsą. Vakar neprarasti savitvardos tėčiui sekėsi ilgiau. Kantrybės taurė iki visiško užsipildimo artėjo ir mano širdyje. Norėjosi prišokt prie brolio, užkutent jį iki dusulio, pralinksmint, po to švelniai paprašyti, kad stengtųsi skaityti, kol tėtis visai nepadūko. Apmaudu, bet iš vietos aš nė nepajudėjau. Gerą pusvalandį į tą patį knygutės lapą susmigusios Hermio akys — taip pat.
— Skaitysi tu pagaliau ar ne?! — ore švystelėjo kumštis, po akimirkos sudrebinęs stalą.
Kartais labai norėdavau būti vienu iš tų filmų didvyrių, kurie sutartinai veikia principu „atėjau, pamačiau, nugalėjau“. Norėčiau dabar prišokt prie tėčio, užlaužt jam ranką ir grasinančiu balsu liept atstoti nuo brolio. Deja, taip aš niekad nepadarysiu, nes, matyt, esu iš tų, kurie daugiau galvoja, nei daro.
— Draugus gali pamiršti iki mėnesio galo, — besispjaudydamas per dantis iškošė tėvas, net suvirpindamas gležną Hermio kūnelį.
      Trinkt. Durys su trenksmu užsivėrė už mano nugaros. Nebegalėjau ten būti, tad pasiėmiau rudą švarkelį, kuris, pasak mamos, buvo laaaabai stilingas, įsispyriau į batus ir išėjau į kiemą. Iš jo — į gatvę. Apsidairęs nusprendžiau eiti parko link, kuris šiuo metu turėjo būt pilnas žmonių. Mėgau tokias vietas, jausdavausi lyg degtukų dėžutėje. Gal ištrauks? Visą vaikystę svajojau, kaip einant gatve mane sustabdo linksmas, šviečiančia plike vyrukas ir pasako, kad aš puikiai tinku prabangaus automobilio reklamai. Tiesą sakant, nesu tikras, ar tai buvo mano svajonė, ar tėčio, kurią jis bandydavo įkalti kiekvieną dieną liepdamas žaisti su mašinytėmis. Pasak jo — tai tikrų vyrų žaidimas. Dabar automobilių tiesiog negalėjau pakęsti. Jų modeliais buvo apkrautos visos  namuose esančios lentynos bei palangės; knygos juk neveltui trūnijo rūsyje. Tėčio manija automobiliams buvo milžiniška, ko man niekaip nepavyko suprasti: kaip galima pamesti galvą dėl kažkokių metalo dėžučių? „Ne visada gyvenimas baigiasi mirtimi, kartais jis baigiasi vestuvėmis“, — perskaičiau šįryt laikraštyje. Galbūt taip nutiko ir tėčiui, juk pasakojo, kad iki vestuvių su mama mašinos jam nerūpėjo.
      Pastaroji kaip tik šmėkštelėjo mano akyse už poros šimtų metrų. Zujo tarp vitrinų kaip vilkelis, rankose tempdama krūvas maišų su pirkiniais. Troškau pamatyti, kaip aukštas, gražus vyras prieina prie mano mamos ir ją apkabinęs karštai pabučiuoja, o ši atsako tuo pačiu. Norėjau pamatyti, kad bent ji gyvena, linksminasi, kvailioja, bet ją vėl apkabino tik nauja suknelė, o lūpas pabučiavo tik ryškus raudonas lūpdažis. Štai ir vėl ji pradingo parduotuvės tarpduryje. Būtent pradingstančią tarpduryje aš geriausiai ją ir pamenu.
      Kai man buvo aštuoneri, kartą labai karščiavau. Jaučiausi šlykščiai, bet tėvai į ligoninę nevežė, slaugė namuose. Ryte mama man atnešė arbatos, tada palinkėjo, kad sveikčiau, ir pasakė, kad važiuoja apsipirkti. Pamačiusi mano sutrikusį žvilgsnį tarpduryje dar stabtelėjo, droviai šyptelėjo ir pasakė, kad parveš man vaisių. Ir dingo. Tą vakarą girdėjau, kaip tėčiui gyrėsi savo nauja skrybėle. Vaisių lėkštė buvo tuščia, o po kelių minučių atėjusi mama apgailestavo, kad pamiršo jų nupirkti. Nerūpėjo man tie vaisiai tada, pasveikau ir be jų. Tiesiog tą akimirką pasijutęs vienu iš jos aprangos aksesuarų širdyje aš netekau mamos. 
      Truputį paslampinėjęs po parką, grįžau namo. Paskubomis pavalgiau atvėsusią vakarienę. Ant stalo brolį kankinusio tėvo „įrankio“ jau nė kvapo nebuvo likę. Tylu ramu, rodos nieko čia ir nebuvo įvykę. Išplovęs indus nuslinkau į mano bei brolio kambarį. Šviesa buvo išjungta, Hermis jau gulėjo lovoje. Nesukdamas ilgai galvos ir pats netrukus nusimečiau drabužius ir atsiguliau į vėsius patalus. Galvojau, kaip dabar jaučiasi brolis ir ar verta jo to klausti, bet jis, lyg skaitydamas mano mintis, atsakė neklausiamas:
— Nekenčiu tėvo, — ašarų nubrozdintu balsu išgirdau jį sakant. Akimirką padvejojęs, nusprendžiau, kad geriau laikytis neutralios pozicijos:
— Nurimk, jis juk tavo tėvas. Išmoksi skaityti ir viskas vėl bus gerai, — ramiai ištariau.
— Eik tu velniop, — išgirdau. Ką gi, to buvo galima tikėtis.
— Gal tau vaisių atnešti? — greičiau jau iš savęs nei iš jo šaipiausi.
— Atšok, — piktoku balsu ištaria. Nebesivarginu atsakyti. Tiesiog galvoju: kas dėsis ryt?