Tarp trumpų atodūsių

tarp trumpų atodūsių,
giliai į vakarus panėrus,
gimsta rasa ant lango

laikinumu apdovanota slepiasi
ant palangių lašais varvėdama;
tamsiuose kampuose susigūžia

jaučiu, kaip alsavimas
lyg paklydęs šuva
uostinėja nepažįstamą erdvę –

kažkas naujo, nepatirto;
ir lašų skalsios vagos
kriokliais užbaigia kelią

nuo palangių krisdamos
dar spėja sugerti šilumą
kolei sudrėksta kilimo plaušai

nespėjau delnais surinkti
jos gyvybingų lašų –
teks kojomis mindžioti

.. savo kvėpavimą