Apie garbanotą ežiuką

Į Kvailystės sodą kaip tais pamėgo ateidinėti vienas toks jaunas dar visai ežiukas. Ypač rudeniop, kai prinokę obuoliai krisdavo žemėn. Ežiai, kaip žinia, labai mėgo obuolius. O pastarasis ypač. Tik vat kas kartą susidurdavo vis su ta pačia bėda. Kaip tą obuolį užsimesti sau ant kupros… Kojytės  ežio trumpos… Tai jis, vargšas, ir taip, ir anaip bandė, bet vis veltui. Reikia pastebėti, kad triukšmą jis kėlė didelį, pukšėdamas, stenėdamas ir vieną kitą žodelį savo ežiška kalba pridėdamas. Galiausiai ežiuko ir obuolio kovos garsai pasiekė ir Kvailystės ausis. Tuo metu ji kaip tik sūpavosi vorų padovanotame hamake bei pynė saulės spindulius į spalvingą juostą, kuria ketino susirišti plaukus. “Kas tai per triukšmas?” pamanė Kvailystė. Nušoko nuo hamako ir nubėgo garsų link. Tuo metu Ežiukas jau buvo galutinai praradęs viltį kaip nors užsikelti obuolį sau ant kupros, ir jau mąstė apie tai, kad teks jį valgyti čia pat.
- Sveikas, Ežiuk,- pribėgusi pasisveikino Kvailystė.- Ko triukšmauji?
Ežiukas tik niauriai dėbtelėjo į Kvailystę ir vėl susitelkė ties obuoliu, tyliai pukšėdamas ežiukiškai sau po nosimi. Kvailystė apėjo Ežiuką, nužvelgė obuolį.
- Žinai, Ežiuk, sunkoka tau bus su tavo trumpomis kojytėmis užsikelti jį sau ant kupros,- pastebėjo.
- Pukšt…- teatsklido iš Ežiuko, kas jo kalba iš tiesų reiškė – mol, kvaila mergiščia, aš ir pats tai supratau jau…
Kvailystė prisėdo šalia ir susimąstė. Po akimirkos pašoko.
- Žinai, Ežiuk, sugalvojau.
Tas atsisuko į Kvailystę.
- Čia netoliese yra kalvelė… tu ant jos užkopsi, susiriesi į kamuoliuką ir nuriedėsi žemėn, o aš apačioj laikysiu obuolį. Tu riedėsi, riedėsi, o kai pririedėsi obuolį, įsmigsi. Tada tau tereikės išsitiesti, ir galėsi jį nešti namo.
Ežiukas pukštelėjo, pokštelėjo, burbtelėjo ką tais ir linktelėjo galva. Tuomet abu nurideno obuolį prie kalvelės. Ežiukas užkopė viršun, prisitaikė atidžiai ir nuriedėjo žemyn. Tik vat kadangi senokai jau nelijo, žemė buvo kieta kaip akmuo, ir Ežiukui beriedant užsilankstė visi jo spygliai, todėl į obuolį jis paprasčiausiai bumbtelėjo ir atšoko. Kvailystė prisėdo pamąstyti. Ežiukas nieko nesuvokdamas tik purtė galvą, bandydamas sustabdyti ratu beskriejantį obuolį ir medžius tolėliau.
- Na, kadangi riedėdamas čia tu užlankstei spyglius, tai riedėdamas atgal tu juos atlankstysi…, - balsu pamąstė Kvailystė.
Tuomet čiupo dar neatsitokėjusį Ežiuką ir nurideno jį atgal į kalvelę. Tačiau kai galiausiai pasiekė viršūnę, pamatė, kad iš tiesų andai tiesūs Ežiuko spygliai dabar susimetė smulkiom garbanėlėm ir jau visiškai nebedūrė. “O ką, visai mielas ežiukas…” pamanė Kvailystė.
- Žinai, Ežiuk, gyvenk tu pas mane sode. Galėsi čia vietoj valgyti obuolius, ir nereikės niekur jų nešioti,- pasiūlė.
Ežiukas tik linktelėjo galva. Ir nuriedėjęs nuo kalvos atsikando obuolio.
Tad jei kartais užsukę Kvailystės sodan pamatysit obuolius kremtantį garbanotą Ežiuką nenustebkit. Jis ten gyvena.