Sėmuons – 11

Vītauts

Tuokėi vingiu vingē līg ont leda šliuožto,
Tuokėi atradėmā, kulverstē greitė,
Net ė dabartėnē vīrā išsižiuoto,
Nuors unt elektruonas jau šuoliou raitė.

Sujimts, nuteists mėrtė išdavėku būrė,
Par plaukieli lėkės, pasmerkts giminiū,
Lietova kāp dainios dailėna ė kūrė,
Tarpās tapės žaislo minkšto gumėnio.

Bova ė krīžeiviu kalėnio ė bėndro –
Kāp gīvatė skverbies, kėrta iš petėis,
Kol karaliaus žīgems nuostabėms subrėnda,
Nieka nepabūgės, ni vėinuos kliūtėis.

Vītauts vėns didiausiu karvediū tievīnės
Sutelkė i būri lėnkus ė rusus,
Ė dėdiausė sava pergalė nuskīnė
Laukūs Tananberga – lig dabar garsos.

Uns po žalgerėnė mūšė išvadava
Lietova nu priešu šimtmetems kelėms
Lietovā Dėdiāje tuokė jiega davė
Kuri aug kāp medis, kāp prisikielėms.

Nesvarbo ka laikā šimtmetius prasoka –
Žalgiris lietoviou vėn ė vėn tuoks pat
Nepriklausuomībės vėsas sieklas sopuos
Žalgėrė šaltėnė trīkštontiuo švėisuo.

Vītauta – karaliaus žingsnē isispaudė
Lietovuos žemelie omžėna šluove –
Muotinas tou minti ronkšloustiūs iaudė,
Vo sūnā diel laisvė mėrtėna kova.

Nieks negal tuo varda ė tėisuos nutrintė,
Kol šiuo žemie žmuonis vakštiuos ė gīvens,
Kol lietovėškoma sauguos mūsa mintis,
Ė darbā kasdėinē dainuomis sruovens.

Sėmuons tuokė buiti Vītautou nubriežė
Lapūs sava kningu ė sieluo gėlē.
Su tuom išmintinguoms ė garbinguom viežiem
Nusitėis i tuoli Lietovuos kelē.