balandžiai sunešti į stoglangius
per lietų vainikuoja rudenį
kai vakarais
ta senamadiška ramybė
uodžia mus
lyg būtume iš porceliano
sklidini arbatos
apraityk mane šaliku
ilgu kaip vakaras
už jaukų pabūk
susikaupus nešlaminsiu lapų
nuo savęs išgydama kitais
neiškalbėtos tiesos
jau nesutelpa į spalį --
sukurkim lapkritį poryt
išsiųsdami save
dar minutėlę patylėt
kol išgaruosim