Kas antra lyg vytelėm susipina
Mūsų naktys per jaunos miegoti
Ant sūpuoklių aukštų tarsi šleifas
Ant sulygintos švyturio juostos.
Į balas lenda dumbliai išderinti
Nuo karštųjų smėlynų susiriečia
Per dažnai į upes įsimylime
Ir mažai to, kad jūros įsigeidžiam.
Esam žmo iš kalnų kartais grįžtantys
Be sagčių pašlaitėj yra lūžusios
Beoriu būvimu nukentėjusios
Staigiai tampa troškimų viršūnėmis.
Bet gal grįžkim tikrai jau į sutemas
Į naktis be dainų ir be gėrimų
Čia pačių mūsų žmogiškos sagtys
Sulipina į vieną – mylėjimasis.
Tik be si ir bedalomo pokaičio
Esam dar gal ir gus, ir žandarai
Patys sau saugome akmenį, glostome
Lyg kepurę nešiojamės magijai.