...

Tai buvo balsas – rodės, kelione apvilks, nes
tai buvo balsas tolių, mėnesienų, tyrų.
Tai buvo balsas, krūptelt verčiantis – lyg žvilgsnis
į šaltį, nuo kurio šviesa lange sustiro.

Tai buvo marmuro laikai. Sustingę uolos.
O dienos buvo bronza, vario laužas, vielos.
Akimirksniai lyg auksas tylūs. Ir parpuolus
istorija. Girta, be rūbų, susivėlus.

Tai buvo miestai niekieno. Lėtai, bet uoliai
juos graužė šiaurė, blukino rytai ir tyliai
džiovino pietūs – bokštams numegzti pastoliai
trūnijo, kryžiai verkė ir kraujavo špiliai.

Tai buvo žmonės – vyno nuostoliai. Vien pykčiai.
Tai buvo žmonės margint mugei, žemaūgiai,
tai buvo žmonės žemakakčiai, vakarykščiai.
Jie buvo net ne nuodėmės. Ir net ne smūgiai.

Tai buvo nuovargis – lyg šulinys be svirties
ir be vandens, lyg kambarys, kur guli kėdės.
Lyg rūdys duryse. Lyg rašalas išvirtęs.
Lyg parašas po laišku, popierių praėdęs.

Tai buvo šaltas vakaras, o grafe Gruodi.
Tai buvo grafika nuogų klevų vainikų.
O paukščiai buvo jau ne simboliai, ir skrodė
ne jie padangę, į kurią ugnis įniko.

Ir viskas buvo žiauriai svetima aplinkui:
jūreiviai valtininkui, triukšmas strėlei lanko,
drugeliai gėlininkui, teismas kaltininkui
ir veidrodžiui veidai, kurie jame nublanko.