Nuskintos dienos

Šitos dienos nuskintos: be snaudžiančio Brisiaus, be galo.           
Ir jau pamerktos varvančio lapkričio baloje.                             
Į saulėskendoj tirpstančių gervių vėžes nusivalo
rudą sąmonės sąstingį, žodį sušalusį.

Ir gali jau nesegti prie puolančio juodalksnio lapų –
neaprengsi minties ir nė vieno pypkiuojančio kamino.
Pavargai jau ilsėtis. Stotimi ištuštėjusia tapom:
pravažiuoja dangus ir šlagbaumai ūkų panoraminiai.

Palydovai klevai kramto žiovulį, trupina laiką – 
jo seniai mums neatveža. Dėvisi laikrodžiai.
Ir gali jau netepti ašių – girgžda valandos klaikiai.
Geležinkeliai lietvamzdžiais jau išsivaikščioja.

Neatsiliepia Dievas ragelyje – Žemėje klūpo.
Gal įbrido į pokalbių liniją debesys?
Neištarusios žadančio „taip“ gulas moterų lūpos,   
o iš ryto be „ne“ vėl praeina ir tarpdury stebisi:

sumokėjo dangus lietumi – vėl gyvensim į skolą.
Už apykaklės lašą pasėja. It akmenį. 
Šitos dienos jau nuskina protą – į naktį nutolsta.
Gal ir buvo tamsiau? Man geriau - aš neatmenu