Tai buvo metas, kai dangus nusidažė oranžine spalva nuo miesto lempų. Jos žingsniai sulėtėjo, nes žvelgė į kelią. Tamsu. Žiema. Bet vėl nuleido galvą, paspyrė sniegą ir žengė tokiu pat smarkiu ir greitu žingsniu, kaip anksčiau. Ilgas juodas paltas- žmogystos forma, kažkur skubanti dingsta už namo kampo.
„Jau netoli... bet ar tikrai verta?.. Jeigu man pasakys blogų žinių... Pati įsivėlei! dabar nėra kelio atgal... Juk tai nesąmonė! Bet jei tai bus tik liūdnos žinios- netikėsiu! Tai tik pinigų kišimas į balą, bet smalsumas didesnis... Kiek daug žmonių eina ten ir tikisi sužinoti tai... „
-Ai! -išsitiesia ant gryno, šalto ledo, truputį apsivalo, apsižiūri ar galūnės sveikos, apsidairo, ar niekas nemato, ir žengia toliau-dabar atsargiau.
„Kuri čia gatvė? Mmm... Trisdešimt aštuntas namas. Taip čia! Gera pradžia! Jei ir toliau taip- tai sulauski malonumo dar šiek tiek pagyventi ligoninėj! gerai, kad niekas nematė... Kas bus tas! Vis tiek mirsiu... „
Žmogysta įžengė į pastatą, jame šviesu. Keistas smikalų kvapas pasitinka jame. Nužvelgusi būstą, ji supranta, čia tvarkinga ir viskas madinga:
„Oho! Daug uždirba... „-pagalvojo mergina. -“geras verslas, gal ir man išburs, kad tapsiu kokia burtininke. Nebūk juokinga! Na tai kur čia ta ponia? Namas tai tas. „
-Labas vakaras! Ar čia kasnors yra?!
-Labas. -Maloniai nusišypso šviesių plaukų moteris. -Gali prisėsti. Galim pradėti?
-Taip... -tyliai išlemena. „Ar verta pasitikėti? „Prapudrins“ smegenis ir išeisiu priblokšta! „
-Parodyk delną.
Mergina ištiesia plaštaką, kurią taip dažnai nagrinėdavo.
„Kvailė! Tokiai lengvatikiai, kaip man priburs kokių nesąmonių... Nu, ir reikėjo tau čia eit! Ką ji mato? Atrodo kažką supranta... „
-Pirmiausia galiu pasakyti apie jūsų esamą charakterį ir gyvenimą šiuo laikotarpiu, -vartydama delną ištaria susikaupusi ir įsmeigusi akis į plaštaką...