...

Balkonuose užuovėjos. Išlepę katinai
nuo priešpiečių lig vakarienės merdi,
vyzdžių plyšeliais kiemo skardį
matuoja velniškai įtartinai.

Nuo medžio krenta lapas – trūkusi styga,
įskilęs varpas, perdžiūvusi drobė…
Ant grindinio jo garsas mena grobį,
visai neįtariantį pabaigų staiga.

Vėlu, ir dangui metas nusirengt žaras.
Nurimo vėjas, vilną debesų suverpęs.
Tuoj stogo antrininkui megs jis čerpes
vos tarp šešėlių porą virbalų atras.