Ilgas košmaras(2)

<... >
Seselė Karina – nuostabiausias žmogus ligoninėje. Ji turbūt angelas. Mano angelas sargas. Nuo pirmos dienos, kai patekau čia, ji drąsiai žiūrėjo man į akis, kurios nerodė gailesčio, tik spinduliavo nepaprastu gerumu. Tik su ja kalbėdama nepradėdavau verkti, nes kiti, ypač mama, man rodė per daug gailesčio. Mamos akys tiesiog sakė: „Mažutė mano mergytė. Ji gęsta. Mano turtas, mano gyvenimas. “ Verkdavom abi, kol neateidavo Karina.
Su ja graudu nebūdavo. Ji netgi išmokė mus draugiškai pasišaipyti iš savo nelaimių. „Lina, jei neturi kepenų, tai dar nereiškia, kad gali pūti lovoje! “ – draugiškai šaukdavo versdama mane iš patalų. Iš pradžių šitų pokštų nesupratau. Šokiruodavo Karina mane. Bet tokie nekalti komentarai leisdavo pasijusti žmogumi tarp sau lygių žmonių.

<... >
Dvylikta valanda nakties. Matau, Karina sapnuoja. Aš ką tik pašokau iš keisto, raminamųjų sukelto miego. Ranka perbraukiau per kaktą. Prakaito lašeliai peršoko ant pirštų. Apsidairiau. Palata skendėjo rūke. Rūke, kurio mikrodalelytės švytėjo, šokdamos apie permatomus kūnus. Jų buvo penki. Norėjau pasakyti „yra“. Dar...
Karinos kūnas nepermatomas. Nerangiu bruzdėjimu prižadinu ją. Kelias akimirkas ji nesusivokia, kur yra. Pažvelgia į mane, apsidairo. Ji nemato rūko. Žinau, kad nemato. Klaidžiojantis Karinos žvilgsnis vėl grįžta prie mano lovos. Mūsų akys šviečia. Žvelgiame viena i kitą. Dar kelios sekundės ir įtampa atslūgs. Aš padėsiu galvą ant pagalvės. Užmigsiu. O Karina... turbūt žiūrės į mane tom šviečiančiom akim. Žiūrės. Gal melsis...

<... >
Dvylikta valanda nakties. Pabudau nuo šnaresio. Lina sėdėjo lovoj ir žvelgė į mane... Bijau tokių akimirkų. Žinau, mergina nepavojinga, bet raminamaisiais aš nepasitikiu. Esu prisiklausiusi visokių istorijų apie tai, ką vaistų pripumpuoti gležni vaikai padaro turėdami lakią vaizduotę...
Kliedesiai! Pažįstu Liną 5 metus. Angelas. Mano angelas sargas. Pastaruoju metu – nusilpęs angelas. Ji tuoj padės galvą ant pagalvės, vėl užmigs. Aš jau neužmigsiu. Niekada neužmiegu. Ir kaip visada sėdėsiu šalia jos – kažką sapnuojančios, vapančios nesuprantamas frazes, karts nuo karto suvirpančios, bet svarbiausia - kvėpuojančios. Oru.