Pelenų kareivis

Dies irae, dies illa
          Solvet saeclum in favilla
          Teste David cum Sibilla
                      Tommaso da Celano[i]
                      [i]Dies irae




Tokiom štai lengvutėm parafrazėm
pagavau jį įtikinėjantį.
Jis. (Post) modernus sofistas,
kuklią radžio atplaišą
paverčiantis filosofiniu akmeniu,
parodė man žavingai žalią pakuotę
(o iš tikro ji buvo žalingai žavi),
prikimštą mįslingos spinoziškos substancijos.
Ir jei tebūtų žadėjęs subtilią sutelktį
    jei tebūtų žadėjęs,
bet ne, angis Edeno, patikino ir įbruko,
net apšvietė, sušildė kaip Prometėjas,
sušildė ir prisiviliojo liepsna
(dabar įprasta sakyti pridegė).
O patikinęs, įbrukęs ir pridegęs stojo laukti.
Ir kas beliko man?
Stojau ir aš. Ir laukiau.
O neapibrėžtas raudonis,
apglėbtas dviejų pirštų vis kilo ir leidosi.
Štai taip paprastai.
Tariau tuomet „kur Tu, mano Ieva?! „
Tuomet, jau išvarytas, džiūgavau.
Ir pelenų kareivio himnas jau nešė man
jau nešė nepelnomą šlovę.