***

Mikoliškių kaime augęs liaudies poetas Vacys Imbieras nuo pat mažens buvo pastebimas, kaip egzistencinio liūdesio prispaustas vaikas. Nors jam būdavo aštuoni metai, klausyk šaukia motina:
- Vacy, lįsk lauk iš tualeto. Padėk kiaulėms runkelius suskaldyt.
- Motin, kada gi mes pradėsim jas valgyt? - išlenda iš tualeto ir žiūrėk nuleidęs galvą ima kastuvą ir tekinas pasileidžia prie obels, kur žemė minkštesnė.
- Vaciuk, tau dar ne laikas. Užlygink žemę. - priėjęs įsakmiai praneša tėvas.
Klusniai užlygina duobutę, prie kluono atremia kastuvą ir žiūrėk ims šakes, bet ne - numetęs jas kiūtina link tualeto.
Didžiąją savo laiko dalį V. Imbieras skirdavo kūrybai, žiūrėk, motinos šaukiamas išlenda iš tualeto - rankoje laikraštis, kitoj angliukas - suodinu veidu. Būdavo nusiprausia šulinio vandeniu ir niekam nieko nesakęs traukia link miško, vaikšto valandą, dvi ar net visą dieną.
- Dūšele, nematei virvės? Prie kluono rangės, sakau gal Vaciukas paėmė, - gaileščio pagautas klausia tėvas.
- Na kad prie šulinio nunešiau, va gi guli, - atsidūsta motina ir vėl imasi skusti bulves.
Susėdę vyrai ima į rankas Vacio eiles, skaito, permano, jauti jog ne vieno ašara nori įsigert į aslą. Tačiau paskaito, kaip kitados moterys Šventąjį Raštą ir vėl į darbus.
Pesimizmo srovės įkūrėjęs, jaunasis poetas Vacys Imbieras, aidėsiantis nė vieno ausyse, mirė ankstyvą 1945-ųjų rudenį. Pasak motinos atsikėlė linksmu veidu, trykštantis altruizmu. „Mama, einu vištas pagirdyt, o tu dar pagulėk, mama, pailsėk nors kartą“ - šitokie buvo priešpaskutiniai poeto Vacio Imbiero žodžiai. Po trijų dienų besisupantis „džiaugsmo supuoklėje“, dvylikametis poetas Vacys Imbieras vėjo judinamas kabėjo ant ąžuolo šakos, užu virvės užkišęs paskutinį savo žodį...

Keptuvėj čirškia blynas,
Ne mėsa ir necepelinas.
Už lango nevasara,
Kaip gyvybė nepasaka.

Vėl dalgį paimsiu,
Žolę dieną kaposiu,
Pinigų užsidirbsiu,
Namuose pakakosiu.

Kitą ryt atsibusiu-
Kieme pilna bobusių,
Juk šventoji diena-
Į bažnyčią šeima.

Pasiklausęs maldų
Eisiu tyras namo,
Po poros valandų,
Viskas vėlei „gavno“...