...

Tikiu miegu, tuo tiltu tarp šviesų
dviejų. Tai juo ir susijungia
pilkoji prieblandų vienatvė su
saulėtekio rausvu viengungiu.

Tikiu. To miego nuotoliai, dvelkią
kalnais, kur skardžiai saugo alkį
akių, pavirsta nuovargio velke
ir aidu kužda – nesikelki.

Tikiu miegu. O ypač be sapnų –
ta pertrauka vaizdų kritimuos,
taika tarp triukšmo ir garsų silpnų,
akimirksniais, kurie lengvi, intymūs.

Tikiu miegu, nepaprasta galia –
nėra to tolio, į kurį ją
nenusineštų tapusi bėgle
tyla, dainuojanti žariją.