Ilgas košmaras(1)

Ranka liečia šaltą durų rankeną. Girgždesys. Protas suvokia, žino ir puikiai atsimena, kas už tų durų: lova, kurioje miegodama veidrody matau save; kabelis eina per kambarį, grindimis; pagalvės, sudėtos ant spintos; gėlė raudonam vazone; ant radiatoriaus džiūvančios kelnės.
Girgždesys. Neik. Girgždesys. Raudonos grindys, ant radiatoriaus džiūsta gėlė, vazonas mato save veidrody, pagalvės eina per kambarį, aš miegu.

Žadintuvas.
Laikas. Atsuku valandą atgal, padedu galvą ant pagalvės

– Dar žaidžiat? – Dabar kiti. – Kaip sekasi? – Pralošėm 1. – O laimėjot? – 1. – Kada eisi mano? – Už valandos kažkur. – Galiu ją pasukti į priekį. Nori?

Žadintuvas.
Padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas. Pakreipiu veidą į šoną. Matau, kaip kvėpuoju. Veidrodis.

Žadintuvas.
Žadintuvas.

<... >
Ačiū Dievui, kad galiu prabusti. Mane visada pažadina seselė Karina. Ji švelniai glosto mano gležną ir kaulėtą ranką tok, kol sugrįžtu į realybę. O ši naktis buvo kaip niekad sunki. Dažnai pabusdavau išpilta šalto prakaito. Tik ryte įmigau giliau ir nebejaučiau aplinkos, nejaučiau net savo kliedesių. Žinau, visa tai nuo vaistų. Stiprūs raminamieji atjungia mano kūną, sumaišo mintis, sukelia haliucinacijas. Tačiau be vaistų negalėčiau užmigt. Per daug skauda. Be vaistų jau ir gyvent nebegalėčiau. Esu priklausoma nuo kateterio ir nuo ligoninės personalo.

<... >
Linai vakare suleidome dvigubą dozę raminamųjų. Stiprių raminamųjų. Arkliškai stiprių. Niekaip nesuprantu, kaip toks gležnas kūnelis gali ištverti kasdieninį adatų badymą, beprotiškus vaistų kiekius... Kiek daug drąsos turi šis vaikas. Ką aš šneku?! Ji juk jau
mergina! Bet nuo ilgų ligos metų ji nesumoteriškėjo, jai taip ir neprasidėjo mėnesinės ir ji niekada negalės turėti vaikų. Tai kelia šiurpą. Nors gal daugiau siaubo kelia tai, jog neaišku, ar ji apskritai išgyvens. Kad bent sulauktų savo gimtadienio. Savo 18-tojo gimtadienio... Iki jo liko vos 3 dienos, bet jeigu Linai nepagerės gimtadienio staigmeną teks atšaukti.
O pablogėjo šiąnakt. Nežinau, ar nuo vaistų kiekio, ar dėl to, kad jau 5 metus ši mergina laukia kepenų transplantacijos. Esu tik seselė, bet suvokiu, kad tokia jos būklė tikrai nėra prieš gerą. Visus tuos metus, kol laukėm donoro, praleidau šalia Linos. Mačiau ją laimingą, mačiau palūžusią... Dabar ji tik egzistuoja. Retomis prašviesėjimo akimirkomis ji atpažįsta tėvus, brolį, mane, gydytoją Vitalį, palatos draugus. Bet šiąnakt... Sunkesnės bemiegės nakties dar neturėjau.
Suleisti raminamieji pradeda veikti greitai. Man palengvėja, kaip palengvėja ir jai. Matau, kaip pamažu atsipalaiduoja nuo skausmo įtemti raumenys, veidą surakina neutrali, porcelianinės lėlės išraiška. Tik raudonos, ypač raudonos, Linos lūpos karts nuo karto suvirpa. Ši nakties dalis lengviausia, nes žinau, kad jai nebeskauda. Tai tetrunka pora valandų. Tik pora trumpučių, akimirksniu pralekiančių valandų. Galiu numigt ir aš.