mūsų miestas. vėl atversim langines

jis negali išvykti
mūsų miestas ir vėl jam nerūpi

sako nori sudeginsim upę
sako imki kirvuką ir malkų atnešęs pakurki
aš einu iššukuosiu delnais tuos demblius
ant kurių ji sėdėjo kai rankose akmenį supo
karštai prašydama atmerk akis brangus
ir kad neverkčiau pridėjus pirštą man prie lūpų
dabar mes nusitiesim patys sau kelius
juose jokių akligatvių ir kryžkelių nebus
suaugusiųjų pėdom ten įminsim tavo laiškus
kurių nėkart neleidau jai išsiųst
tu per mažas sakiau
ji bijotų juos rast po pagalve
žodžius apie varinį paukštį liepsnai nešti
į melsvą upės rimtį merkiantį sparnus

tokia pat tebeteka upė
tavo malkos migla apsinešusios
tėve jos nebedegs
ir namai uždrausti
spynos prikaupė smėlio deja
ir teliko užvert langines

pažiūrėk mūsų miestas vartus jau atkėlė
sniegu apšvietė gatvių menes
sugrįžęs vėl supinsi jaukų sapno tinklą
kurį laikysim ant grindų patiesę
kad gertų laimę pėdų išlinkiuos supiltą
ir kvepiantį rugiais tą pirmą žingsnį
iš duonos kepalo išaugusio sūnaus

pavasariop nuleisim į gelmes tą tinklą
ir žuvys plauks ant stalo
dalindamas jas juoksies rūkui pasitraukiant
ir vėlei langines atversim