Pergalės šansonas

- Aik tu sau, Daliau! Man taip patinka šansonai! – Lidija gniaužė delnuose celofaninės staltiesės kraštą. 52 daugiabutis jautė saldų nerimą. Buvo pietų metas ir tuščiose laiptinėse kovėsi vėdarų ir kotletų kvapai. Dalius baigė šildyti barščius ir supilstė į lėkštes, sėsdamas prie stalo įjungė miniatiūrinį „šilelį“. Lidijos delnai drėko. Laikrodžio ovalas rodė 14: 58. Ji pažvelgė pro langą, nes tai dažnai veikdavo raminamai. Aplink matėsi betoniniai fasadai su įstabia apskritimų ir trikampių kiaurapjūve apdaila. Tai taip hipnotizuodavo. Dalius ne karta sake, kad čia kaip bitai ir baitai ant perfokortos. Keli skersiniai kieme, ar tai pasportuot, arba kilimą išdulkint sekmadienio rytą. Antai ir Vilčinskai kuičiasi prie savo audi 100, matyt, bus grįžę iš kolektyvinio sodo. Pirko prieš dešimt metų Lapėse, tais laikais pigu buvo. Kadangi ruduo tai be abejo jau bus įvairių gerybių atsivežę. Lidija visai nurimo, „taip gera ir jauku“ mąstė ji. Šilelis rodė laidą žvejams, drūto stoto vyrutis aiškino apie naują meškerių seriją, bei sliekų verslo privalumus. Dalius mėgo žvejybą, dažnai vykdavo su bendradarbiais į žvejybą. „Užraugdavau jiems šašlykų – juk išalks vyrai. “
- Lidija, alio! Rodo gi jau tavo koncertą, - sudavė Dalius televizoriaus pulteliu.
Delnai vėl ėmė drėkti ir Lidija  atsisėdo priešais televizorių. Scena tviskėjo auksu, viduryje buvo arka aplipdyta svarovskio kristalais. Visi laukė – žiūrovai salėje ir tie, kurie prie žydrųjų ekranų. Staiga šviesos pritemo ir pasigirdo švelni muzika. Iš pradžių kamera parodė Nijolės tviskantį aukštakulnį, vėliau kitą, su kiekvienu Nijolės kūno coliu žiūrovai atsidusdavo vis giliau. Pagaliau šviesą nukreipė į jos akis. Ir šansonų diva pravėrė lūpas. Lidija sėdėjo visiškam transe, ir niekas dabar negalėtų pasakyti, kada konkrečiai tai įvyko, kiek dainų Nijolė jau buvo padainavus, o galbūt, net nebuvo pradėjusi, galbūt viskas įvyko kaip tik tą akimirką kai ji pravėrė lūpas. Ovalas tirpo kaip Salvadoro Dali paveiksluose. Iš pradžių išlindo ranka, apvilkta pastelinio violeto spalvos, pirštinaite, Divos galva buvo padengta stangrių plaukų retro stiliaus šukuosena, nuo skruostų biro vos įžvelgiami pudros krislai, ji lindo pasikėlusi violetinio satino suknios padurkus. Išlindusi visa ji atsistojo priešais Lidiją ir piktdžiugiškai šyptelėjo. Lidija toliau nejudėdama sėdėjo ant sofos ir kiaurai skrodė žvilgsniu Nijolę.
- Ei, mažute! Kokio čia šūdo prilesei, kad nereaguoji?
Lidija staigiai sumirksėjo ir riktelėjo. Išgirdęs tą keistą viauktelėjimą, kurį išleido Lidijos balso stygos iš saliono atbėgo Dalius. Dabar, medinėm lištvelėm iškaltoj virtuvėj, stovėjo trise – Lidija, Diva ir Dalius. Jie sudarė labai netaisyklinga trikampį. Akimirką visiems buvo kažkiek nejauku, bet Nijolė greit nutraukė kankinančią tylą.
- Kaip manot, kas dabar bus?
Lidija neištvėrė ir pribėgusi prie kriauklės ėmė godžiai gerti vandenį. Dalius vis dar negalėjo ištarti nei žodžio.


Ji bėgo neįtikėtinai greitai, gal teisingiau būtų sakyti skriejo, taip lengvai tarytum žaibas.
Medžių kamienai liejosi į viena ištisą masę. Buvo tikrai neapsakomai gera, miškas labai kvepėjo, visi kvapai tiesiog veržėsi į plačias juodas šnerves. Dalius bėgo kažkur šalia. Tiesa ji jo nematė, bet jautė. Kartais tarp žaliaskarių eglių šmėkštelėdavo kanopa ar dailiai nuaugę ragai. Rodės ta laisvė nesibaigs niekad, kad jos niekada niekas nesuvaržys, bet vos Lidija spėjo sulėtinti tempą ir išgyventi visą minties suteiktą akimirksnio džiaugsmą ausys pagavo keista garsą, tokį labai pažystamą ir tokį siaubingą... Lojimas vis garsėjo ir Lidijos raumenys įsitempė, glotnus kailis pašiurpo ir širdis kaip pasiutusi ėmė varinėti kraują. Ji pasileido kiek galėdama į miško tankmę, tolyn nuo skalijančių pabaisų.
Diva jojo ant eiklaus obuolmušio apsupta nuožmių skalikų. Jos kailinis apsiaustas plaikstėsi vėjyje, o veidas kaito nuo pasitenkinimo. Ji pravėrė lūpas ir ėmė dainuoti pergalės šansoną. Žirgas skriete skriejo, o skalikai vis labiau lojo, Diva pagaliau vėl išvydo pasprukti spėjusias stirnas ir nusišypsojo. Lengvu rankos judesiu ji čiupo strėlę ir tobulai įtempė gražuolį lanką. Po sekundės elnias jau raitėsi ant samanų tampomas konvulsijų. Lidija sustojo. Kanopos tarsi įklimpo į sodrias samanas. Bėgti nebebuvo kur. Ji labai lėtai atsuko snukį į medžioklį. Dar akimirksnis ir gražų juodą vyzdį perskros strėlė. Tada Diva pasuks lanką horizontaliai ir iškels kaip didžiulę visą apimančią šypseną.