žemiškų naktų melodija

Naktis - tik smuiko girgždesys.
Tie smičiai išves mane iš proto.
Stengiuos nueiti kuo toliau,
bet nedrįstu. Nesiliauja snigti
sinoptiko išburta melodija.
Dieve! Tokia galinga, ji klupdo
mane prieš medį šermeninį.
Jis lūžta. Aš akimis jį laužau.
Tai tarsi nuostabi vizija
dienos. Dieve, ar dar kada
išgirsiu ją? Ji žemiška, tikrai.
Tu, Dieve, ją neri?

si bemol la bemol si bemol la bemol

Trim porcelianinëmis gijomis
raizgo ji mane, lai traukia.
Atsiduodu, nors nežinau,
kur ji - kaip motina - nuves.
Išsiplėšiu akis ir atiduodu jai -
o gal užgims dar nuostabesnis
virpesys?

si bemol, la bemol

Pakaks. Smigstu dangun.
Porcelianiniai debesys apglėbia
mane. Krentu aukštyn
ir nežinau - kas Dievas, ir kas aš,
ir kaip galėjau aš išgirst danguj
tą garsą žemiškų naktų.