Pasivaikštinėjimas po pievas

Vienintelis motelis šimto dvidešimties mylių spinduliu įsikūręs prie pat Kanjono. Viena mano ranka ant vairo, kita muša taktą į kelį.
- Liaukis, Franko, - sako Milė.
Velniai rautų, mane apima siaubas, kai pagalvoju, kiek laiko mudu tąsomės kartu.
Padidinu greitį.
- Liaukis, Franko. Tu mane gąsdini.
Milės balsas turi keistą savybę niekada neperžengti ribos tarp kalbėjimo ir rėkimo. Kai susierzina, ji tiesiog kalba garsiau.
Ji palinksta į priekį - aš tai matau periferiniu regėjimu, nes vis dar be reakcijos spiginu į kelią priešais - patildo radiją.
Sudie sudie, mylimasai. Norėčiau išgirsti ją dainuojant, po velnių, tai būtų sumauta pramoga.
- Man nuo tavęs bloga, Franko, - sako ji.
Mano ranka ritmingai muša taktą. Kokiu greičiu mes važiuojame? Galbūt šimtu šešiasdešimt mylių per valandą, o ji bando mano sumautą kantrybę.
- Gal užsikištum? - pasiūlau.
- Ką tu pasakei?
Mano balsas drebėjo. Žinau, kad Milė pastebėjo, nes pro jos mažas, baltas, taisyklingos kriauklės formos ausytes nepraslysta jokie virptelėjimai. Norėjau, kad skambėtų abejingai, o dabar išėjo atvirkščiai. Beprotybė.
- Franko, tuojau pat sustabdyk mašiną.
Dabar jau ir rankos pradeda virpėti, tad aš abejomis įsitveriu į vairą ir suspaudžiu, kol pirštai pabąla, o galiukai nutirpsta.
- Sustabdyk mašiną, Franko.
Kad ji nors vieną sumautą kartą suriktų. Pradėtų mane mušti, verkti, spiegti - kaip visos normalios moterys. Kad imtų gailėtis savęs ir koneveikti mane.
- Franko, aš tavęs prašau.
Šimtas šešiasdešimt, šimtas šešiasdešimt penki, šimtas septyniasdešimt...
- Ir kodėl aš buvau tokia kvaila, - sako ji. - Turėjau iškart susivokti. Franko, neversk manęs pykti, sustabdyk mašiną.
Ji mėgsta kartoti mano vardą tarytum tai suteiktų jai teisę mane valdyti.
Ji atsigręžia į galinę sėdynę, kur sumesti daiktai. Pagraibo tarp riebaluotų mėsainių pakuočių, tuščių pieno kokteilių tarų ir kitokio šlamšto, kuris anksčiau mums nepriklausė, tačiau kurį dabar tempiame kartu.
Klikt.
- Sustabdyk, Franko.
Man nelieka nieko kito, kaip tik pliekti ant stabdžių. Tačiau Milė nekvaila. Ji išlaiko pusiausvyrą ir jėgų pasiskirstymas išlieka toks pats. Beprotybė.
- Lipk lauk, Franko.
Aš nesiginčiju, nėra prasmės.
- Tau pasisekė, - sako ji, mesdama man pluoštą žalių. - Mažiau nei už penkių mylių yra motelis. Vienintelis šimto mylių spinduliu.
Aš leidžiu pinigams nukristi ant asfalto tarsi nė neketinčiau jų imti.
- Gerai, Franko, - sako ji.
Paskui persėda į vairuotojo sėdynę - vis dar laikydama į mane nutaikytą revolverį.
- Pasirūpink savim, Franko, - sako ji.
- Užkrušk.
Milė šypteli. Ji žino, koks aš drąsus prieš užtaisytą ginklą.
Pradedu eiti, labai iš lėto, kad atrodyčiau abejingas. Ji pravažiuoja pro mane pamažu didindama greitį ir kai atsiduria pakankamai toli, aš grįžtu pasiimti pinigų.
Vis dėlto skaudžiausia, kad ji pasigarsins radiją, muš ritmą delnu į kelį ir net nepagalvos apie mane. O mudu tiek ilgai tąsėmės drauge. Net baugu pagalvoti.