Vidinė migracija

Tas rytas man prasidėjo taip pat, kaip jau yra pradėta nemaža rytų – dar neatsimerkęs pajutau zamziškai kafkišką savo kūno vabališkumą, savo kojas ir nugarą, kietą it kiautas. Gulėjau ant grindų, mažumėlę spengiančios ausys gaudė iš pradžių šykščius, o vėliau vis sodresnius miesto garsus, atsimerkęs pajutau mane apglėbusio kambario kitokybę. Lovoje, aukštesnėje kambario terasoje, miegojo mergina, jos kūną čia esant liudijo iš patalų išlindusi ir į nebūtį nusvirusi dieviškai balta ranka. Tai buvo kitokia mergina. Ne mano. Ir miegota skirtingose terasose. Kitokia mergina kitokiame kambaryje. Ir gerai.
Pilkšvoje ryto šviesoje galėjau pastebėti vakarykštės dienos šešėlius – prie kojų sustatytus alaus butelius, kompiuterį, prie kurio vakar, ne, šiąnakt buvau užmigęs, po to iš sienų pradėjo lįsti įvairios mintys ir nuojautos, vienos iš jų mušė stangrius akordus, kitos atsimušinėjo negyvais taktais, trečios sklandė ore tarsi nutūpti negalinčios žuvėdros. Stebėjau pučiamųjų žuvėdras, nes pianino akordams ir perkusijos taktams gali būti skirtas visas likęs gyvenimas, o štai pučiamuosius išgirsti tik ypatingom progom. Kalbu apie muzikos instrumentus, kurių nereikia eiti klausytis į kokią nors prikvėpuotą salę. Juos, kaip ir įvairius tekstus, kabalistinius ir egzistencialistinius, gali girdėti vaikštinėdamas mieste, pasiklydęs žolėse ar įsikniaubęs į pagalves. Kartkartėm visa tai prityla, bet kartais, o taip buvo vakar, jie sugeba sukelti audrą, nudraskyti bangų užmigdytų laivų bures, pakelti į orą sunkius akmenis ir tėkšti juos į įstiklintus įstaigų pastatus. Tuomet žuvėdros pakyla oran ir klykia kaip spigūs pučiamieji, kaip gosli ir geismu maitinama miesto naktis.
Tas kakofoniškas mintis vienijo pasitenkinimo jausmas. Euforija, kurią vakar niekam nematant paslėpiau savo vidinėje kišenėje, pradėjo smilkti ir skleisti kerus. Žvelgiau į dailią merginos ranką ir negalėjau sulaikyti šėlsmo, siautėjančio apipelėjusiuose, drėgnuose sielos koridoriuose. Jei Becketto Molojaus ar Malono tonu būčiau uždavęs sau klausimą, kaip čia atsiradau, būčiau privertęs salę pulsuoti ir vibruoti.
Mes čia atėjom gerti, užvaldėm visas nebylias erdves, tarsi vikingai, griaudėjantys iš laimės, kad surado puotauti tinkamą prabangų romaninį šedevrą. Jie ir vėl sugrįžo namo, nes namų neturėjo išvis. Kardais ir kraujo lašais niekinami įmantrūs civilizacijos žemėlapiai traukėsi, plėtėsi ir pleišėjo, niekieno teritorijas užplūsdavo tai vasara, tai žiema. Vikingams visa tai nerūpėjo. Jie nesėjo ir nepjovė. Jie smaginosi ant laikinumo pamatų, nelaukdami svetingumo, neskleisdami tikėjimo, nematuodami nei žemės paviršiaus, nei pragaro tūrio. Jūra niekada nestovi vietoj. Vanduo niekad nesibaigia žemės paviršium. Kam tuomet mums išvis reikalingi paviršiai?
Bet kartais reikia nusiaut sandalus. Arba apmauti kojas varpeliais, kad skambėtų, kai tyliai įslenki pas moterį. Reikia šikšnosparnio tylos ir šelmiškos arabo meilės, kad galėtum įtikinti kitą. Priversti patikėti, kad gyvatė neįgels, o smauglys nepasmaugs. Subtilus meilės kvapas smilksta ir sklaidosi kartu su euforija, Panui savomis dūdelėmis išpučiant paskutinį gyvą žemės kvapą. Panas yra žemės žuvėdra, kurios pratisas riksmas, žemas ir nuo pavasario senstelėjęs, skverbiasi pro rudens ryto langą, kartu su technikos akordais ir planavimo taktais.
Vidinė migracija palengva blėsta, upės vaga pasisuka į namų pusę ir galop suteka į gimtąjį židinį, jo neužgesindama. Paimu miegančią ranką ir pučiu į delną karštą orą. Tai mūsų kelionės pabaiga. Kelionės, nupintos iš alsuojančios vienatvės, haliucinacijų šišo, žemyn srūvančių gatvės akmenų, smilkalų aromato, knygų šiurenimo ir mūsų kojų, palengva virstančių letenomis, kanopomis, pasiruošusiomis ir ledui, ir smėliui.
Ją reikia įteisinti, šitą vidinę migraciją. Nes mes negalim būti vien mes. Pavirskime angelais, kentaurais, akmenimis, žuvėdromis, vilkolakiais... Užimkime miestą, pasistatykim palapines gatvėse, nes mums čia gera. Mes visi, kuriems ne visada galioja žemiški dėsniai ir žemiška tvarka, nes žemė yra dar ir jūra, kuri niekada, niekada nesibaigia žeme.