Durys

- Aš tavęs laukiau, Gabrieliau.
- Laukiamajam?
- Už durų.

Atsimenu, kaip prigludau lūpom prie sūraus kaklo, prispaudžiau smilkinį prie žandikaulio ir traukiau į save kaip pasiutęs žvėris jo odos kvapą. Už nugaros kumšty sugniaužus kairės riešą tramdžiau tvinksintį pragarą. Suurzgiau. Perkandau gerklę, perplėšiau krūtinę ir išdraskiau vidurius. Su pasimėgavimu ištąsiau. Stuburui dantys per silpni, per silpni – jis atsistojo ir išėjo.

- Kur tu eisi, palauk, parvešiu namo.
- Aš pažįstu miestą.
- O tamsą?

Už durų tyla. Apverčiu smėlio laikrodį. Smėlis srūva, minutė minutėn, sekundė – amžinybė kiekvienoj smilty. Įsipilu trečia – srūva gerkle – ramiau. Įkyriai seka durų akis, užsimerkiu. Noriu bėgti ir bėgu ranką įrėmus į grindis, sukuosi, tiksiu. Sukasi smėlis – kambary skersvėjai. Pusto. Mano veidas lange ir už lango. Sukaustytas, kaip stiklinis. O už durų tyla, smėlis padengia pėdas plonu sluoksniu, tik pėdas. Apsiverčiu. Laukiu.

- Aš negaliu, kada tu nori. Aš sukaustytas. Grandinėm.
- Gerai. Papasakok man pasaką. Kitą.

Kartą aš laukiau. Ir tas laukimas buvo didelis ir sunkus. Gyvenau stiklinėje ant palangės ir  mano namai buvo dykuma. Bet  aš negalėjau žarstyti smėlio rankomis. Kambario vidury skersvėjai suko sūkurius - aš žiūrėjau ir krebždenau nagu stiklą. Dar buvo durų akis – ji stebėjo ir laukė, net kai aš užsimerkdavau, ji buvo mano. Už durų buvo kitos. Penkios minutės būdavo labai ilgos – aš vis apsiversdavau.

- Jeigu tu neturi laiko, tai ką tu turi?
- Tave.
- Bet man reikia laiko. Kitaip aš negaliu būti.

Pasirėmęs rankomis galvą plikagalvis senis žiūri man tiesiai į akis. Jo plaučiai švokščia. Klausausi – lyg sukūriuojančio smėlio. Lėtai stojuosi ir mane pagauna skersvėjis–  tada viskas akimirksniu – sesutė  suima mano riešą, patepa vata odą ir susmeigia adatą. Leidžia. Šypsosi. Glosto ranką. Sako, kad greit užmigsiu. Krečia šiurpulys, noriu apsiversti, bet kūnas nejudrus. Aš žiūriu į sieną. Sienoje yra durys. Duryse nėra akies.