Šviestuvo gaubte

Operos teatro kavinėje kabo didžiulis rausvu gaubtu šviestuvas.

„Man reikia šio gaubto“- pagalvojo Veronika. Vienas klientas- besiveržiančiu pro  marškinius (stangriai aptempiančius, visgi preciziškai užsagstytus visom apvaliom ir tvirtai prisiūtom prie medvilnės sagutėm) bierbauchleinu vokietis- pamerkė žalsvą akį ir užšnekino barmenę. Veronika ant staliuko pasistatė juodo metalo kėdę. Ant šios atsistojo, šiek tiek drebėdama, visgi nulaikiusi pusiausvyrą, tyliai nusikabino gaubtą ir juo nešina išsliūkino pro atlapas kavinės duris. „Kažkas čia ne taip“- vėliau pagalvojo barmenė, peržvelgusi kavinės salę. Pagalvojo ir  atmetė į  šalį ant akių užkritusius šviežiai dažytus ne plaukus, o kaštoninius karčius.

Didįjį gaubtą Veronika vilko šviežiu sniegu dengtomis Vilniaus gatvėmis. Liko plati šliūžė. Šiaip ne taip prastūmė pro daugiabučio laiptinės, pro buto, dar šiek tiek pasistengusi bei nubrozdinusi uosinį rėmą ir pro savo kambariūkščio duris. Gaubto gabaritai tobulai atitiko jos gyvenamos patalpėlės tuos kelis kvadratinius metrus. Iš virtuvės čiaupo į jį Veronika nutiese paprastą guminę žarnelę, atsuko čiaupą ir supylė ten visą mėlyną vandenyną. Į vandenyną primėtė išsegtų  iš  plaukų šiurkščių metalinių žuvų žvynų, nuskandino keletą popierinių laivelių ir bombonešių, paleido plaukti savo graikiškąją lovą su baltučiais pūkiniais patalais; kad vandenynas būtų tikresnis, ten dar ištirpdė kilogramą druskos, kurios rado šaldytuvo šaldiklyje (kur šeiminikė ją  kruopščiai slėpė).

Tamsiai mėlyna spalva sunkėsi dangumi ir nuliejo miesto erdves. Vienur kitur ant daugiaaukščių mūrų  pradėjo tykšti geltoni langai. Grįžo namo šeimininkė ir pajuto neįprastą šaltį. Šeimininkė pačiupinėjo radiatorius- karšti, beveik laviniai. Prisiminusi nepakeliamus mokesčius ir sudejavusi, pensininkė peržvelgė savo virtuvės valdas- atdaru pilvu šaldytuvas. Šūktelėjo kviesdama Veroniką, bet nevaleika menkai moki studentė neatsiliepė. Šeimininkė  kurį laiką sėdėjo virtuvėje, nejungdama šviesos ir taupydama elektrą. Dar kartą pašaukė Veroniką, bet atsaku jos apšepusiose ausyse negailestingai įsispengė tik tyla. Neapsikentusi ji lėtai pravėrė nuomininkės kambario duris. Kadangi buvo visai sutemę, apibrozdinimų  ant uosinių  rėmų nepastebėjo, bet nesuteptų  vyrių  girgzdėjimas dar aiškiau įgarsino tylos spengimą. Už atdarų  durų kelią senutei užkirto siena. Kiek virpančiomis rankomis netikėdama kurį laiką čiupinėjo- siena, iš tikrųjų siena. Įjungė koridoriuje šviesą, kad norėdama istyrineti atsiradusį neaisžškumą jos bute. Siena buvo rausva, siaurėjanti į viršų ir baigėsi apie 10 centimetrų  nepasiekusi lubų. Pagyvėjusi, nešina smalsumo sparnų nurūko į virtuvę, pasistvėrė  taburetę  ir gįžusi ties nuomininkės durimis ir siena ją pasistatė.

Šeimininkė, net negirdėdama gailaus apipūslijusios atšokusiais dažais taburetės girgždėjimo, ant jos atsistojo, dar pasistiebė ir jau taip galėjo pažvelgti vidun pro gaubto sienelės viršų: didžiulis mėlynas vandenynas, šio viduryje plaukioja dailutė, baltutėlaitė graikiška lova, šios viduryje miega ir šypsosi Veronika. Virš  lovos šokinėja, pliūkšt- papliūkšteli banguojančian vandenin, klaksi piranijos.

Viena piranija pašoko itin aukštai, didingai ir žvangiai dar sykį ore pliaukštelėjo žvilgančia uodega, garsiai bei apetetingai klaktelėjo žiaunomis ir įsikibo į  šeimininkės ilgą nosį .