svetimi gyvenimo šventėje...

Kūrinys, 2006 metais pogrindiniame Kauno komunistų suvažiavime apdovanotas puse kiaulės, naminiu skilandžiu ir buteliu alaus, už geriausią, ir vienintelį kūrinį pavartojusį terminą „darbo žmogus“

Witalijus Gribojedovas:
Absurdo tragedija:
                     
                      Svetimi gyvenimo šventėje...

Aušta ankstyvas spalio rytas, miestas bunda. Darbo žmonės, išdidžiai iškėlę galvas ramiu valso žingsniu skrieja gatvėmis, kas į fabrikus, kas iš fabrikų, moterys prisikrovę pilnas tašes produktų grįžinėja namo iš univermagų, būriai vaikų išsirikiavusių po tris, sinchroniškai keldami ir nuleisdami kojas, niūniuodami „marselietę“ džiaugsmingai traukia, kas į darželius, kas į mokyklas. Miestas bunda, ir nors nuo didžiosios revoliucijos jau praėjo jau daugiau nei 100 metų, jos dvasia  dar sklando mieste. Pastatus, visai kaip miesto gyventojų širdis puošia Vado atvaizdai, iškaltos mintys, spalvingos trispalvės... Kiekviena diena čia kaip šventė, kaip spalvinga gyvenimo šventė... Bet ne visiems...
    Dimitrijus Morengas, miesto politechnikumo politechnikuminių mokslų fakulteto antro kurso studentas kaip tik sėdėjo tarp trisdešimties kitų panašaus amžiaus jaunuolių pirmoje semestro dešrologijos paskaitoje.... “dešra, tai viena iš universaliausių sąvokų, dešra gali būti tiesiog maisto produktas- gyvulio žarna prikimšta faršo,  taip pat dešros pagalba galima apibūdinti formą, ir ilgį... “ monotoniškas dėstytojos balsas migdė Dmitrijų, nuo miego jį gelbėjo tik iš pirmos eilės atsklindantys garsas „šliopt, šliopt“- tai buožės Michalkino sūnūs pirmūnai, kaskart išgirdę žodį „dešra“, džiaugsmingai pliaukšteldavo koja į koją. „ Bepigu būti pirmūnu, kai esi pavalgęs... “ su pavydu pagalvojo Dimitrijus, jis jau senokai netik kad mito vien šienu ir avižom, bet ir nepamena kada paskutinį kartą miegojo. Kai jo tėvelis buvo pripažintas liaudies priešu, ir dingo be žinios, aštuonmečiui Dimai teko įsidarbinti į šepečių gamyklą, kad galėtų išlaikyti sergančią motiną, ir bekoję, aklą džiovininkę sesutę, buvo labai sunku, bet praėjo 12 metų sunkaus darbo ir Dimitrijus pagaliau įstojo į politechnikumą, o iš čia jau ir partinio bilietas ne už kalnų. Be abejo, teko paaukoti miegą, naktinis darbas fabrike, ir dieninės studijos tiesiog nepalikdavo tam laiko...
          Dešrologijos paskaita buvo neįtikėtinai nuobodi, ir Dimitrijus, norėdamas praskaidrint tą nykumą atsidarė savo portfelį. Butelis spirito (tiesiog ant brangesnių vaistų nebuvo pinigų), stiklainis brinkintų avižų, met-amfetamino tabletė (artėjo penkmečio pabaiga, o viršyti gamybos planui Dimai jau kartais pritrukdavo jėgų) ir pakelis saldainių, gražioje kartoninėje dėžutėje. „Sesutei“, pagalvojo ir nejučiom nusišypsojo Dimitrijus. Švelniai, kad nesulamdytų, jis ištraukė dėžutę iš portfelio. „Gražu“- pagalvojo, ir iš lėto ėmė skaityti sudėtį: cukrus, gliukozės sirupas, kakavos milteliai, tirštiklis-T64, dažiklis-T459, rūgštingumą reguliuojanti medžiaga, šūdas... “ŠŪDAS?! BLE, GAL JAU UŽTEKS IŠ MANĘS TYČIOTIS?! “