Turguje

Seniai ten bebuvau. Įėjau ir nosin iškart įsiveržė tūkstančiai kvapų, kiekvienas toks individualus ir vienas kitą bandantis užgožti. Man buvo šlykštu ne vien dėl kvapo – vaizdas irgi ne iš gražiųjų. Susikaupk, nusiramink... Tada pamėginau įsivaizduoti, jog vaikščioju po meno galeriją, spoksau į statulas, įkalintas už stiklo. Jos negyvos ir man jos nieko nesako ir stiklas tikrai nekrebžda, man tik vis pasigirsta, nes kažkas yra ausims. Ir pavadinimus įsivaizdavau: vietoj niūrių bei nesuprantamų „12. 99 Lt/kg“, regėjau „Išverstas“, „Mano vidus“, „Nespurda“. Ir baisiai jau realistiškai atrodė viskas, nors tai negąsdino, nė kiek nesukrėtė. Makabras ir tiek.
Praeinant, vienas skulptorius su įrankiu (tokiu aštriu ir šaltu. Tas šaltumas, matyt, garavo iš paties metalo, iš kurio ir buvo pagamintas rakandas) jau pasinėrė į kūrybą. Taip entuziastiškai mosavo, tik kad duslus garsas to akmens. Marmuras?
— Panele, — kreipėsi vienas vyriškis su tokia pat apranga – kaip ir daugelis – ir patapšnojo vieną savo kūrinių. — Šviežia, vakar papjauta.
Pagalvojau, kad visai nieko būtų kažkas naujo mano tarakonų užvaldytame bute. Klaupkitės prieš Tarakį, tarakonų tarakoną! Taip jie man liepė kartą – paklusau.
— O jis ar ji... Nesvarbu. Ar tai dar turi sielą? Nes aš noriu kūrinio su...
— Aš tai negirdžiu.
— Ko? — Nustebau.
— Jos plakimo...
— Širdis plaka, o ne siela. Kaip širdis gali būti marmure?
Vyriškis, pasikasęs pakaušį, nusišypsojo.
— Panelyt, nejau niekas jums nesakė, kad siela glūdi pačioj širdy, o spurdėjimas yra jos prašymas išlaisvinti ją?
— Ne, niekas... — tėvelis ir tas, išprusęs žmogus, tačiau niekad nėra dėstęs tokios teorijos.
— Taigi, mano darbas – jas išlaisvinti. — Pasididžiuodamas atsirėmė į prekystalį.
— Reiškia aš klydau, — apsidairiau — jūsų povyza klaidinga. Nesate jūs nihilistas.
— Nihi... Kas? — Nustebo. Aš taip pat nusistebėjau tokiu mikčiojimu.
— Bet tikėjimą intelektu vis dėlto esate kiek praradęs.
Jau ruošiausi eiti lauk iš parodos, bet nutariau, jog šitam reikale tiesiog būtina nešališka, neutralaus žmogaus nuomonė. Žinau, jog turėjau tai laikyti paslaptyje (jūs taip liepėt), bet neiškenčiau. Staigiai paklausiau, kai tik pastebėjau, jog žmogutis jau atsigavo nuo logopedinio nepakankamumo:
— Atleiskit, bet paklausiu jūsų: ar aš jums atrodau panaši į šizofrenikę?
Vyriškis kokią pusę minutės įdėmiai žiūrėjo į akis ir, padaręs išvadą, atsakė:
— Ne, mergyt, jums viskas tvarkoj. Va šitie, — ranka parodė į pavydžius, suguldytus už stiklo —  tai yra kaip jūs sakėt... Šizofrenikai. Kai į juos pažiūriu, akyse matau baimę. Jos daug, liejasi per kraštus. Ir taip užvaldo, kad vargšai net nebesipriešina...
Padėkojau už atsakymą ir išėjau. Taigi, kol dar neprirašėt man nebūtų diagnozių, eikit pas poną Praną į meno galeriją. Jis pažiūrės jums į akytes ir, jei jis pasakys, kad jūs sveiki, tada patikėsiu jūsų tomis „šizofrenijomis“, „gyvenimais kituose pasauliuose“, „fantazijomis“ ir kitais kvailais aiškinimais. Paimkit jo vizitinę – ji mano kišenėj. Kodėl ne pati? Aš nemėgstu lįsti į savo kišenes.

2006-09-24,
Klaipėda