Džordžas, mano draugas

-  Mano rankose yra mirtinas ginklas!

Fredis stovėjo ant apverstos kartoninės dėžės.

    -  Užsikišk, - paliepė Džordžas.
    -  Tai tu užsikišk, mano rankose yra mirtinas ginklas!
    -  Jeigu tuojau pat neužsikiši, silpnaproti, sušersiu tave graubui.
    -  Tu pats bijai graubo, - pareiškė Fredis, bet nuo dėžės nušoko.
    -  O tu bijai manęs.
    -  Ne, nebijau!
    -  Gerai, nebijai.

Kiek patylėjęs Fredis paklausė:

    -  O tu ar nebijai graubo?
    -  Gal patylėtum? Aš stengiuosi mus iš čia ištraukti.

Fredis pasikasė sprandą.

Tamsi dėmė plito ties medvilninių trumpikių klynu.

    -  Ar nebijai?
    -  Susirask kitų draugų, subine. Ir liaukis man trukdęs.
    -  Ar gali atsakyti? Tiesiog atsakyk.

Džordžas atsiduso.

    -  Ne, nebijau. Ar dabar galėsi užsičiaupti?
    -  O aš bijau?
    -  Iš kur man po velnių žinoti!
    -  Nerėk ant manęs, gali?
    -  Aš ir nerėkiu. Eik, pasivaikščiok.
    -  Bet graubas gali būti čia, tiesa? Ar gali? Džordžai?

Džordžas pavojingai susvyravo.

    -  Eik-tu-šikt! Eik iš čia, debile, nešdinkis ir leisk man nors akimirką pagalvoti, ar gali? Gali?
    -  Aš atsiprašau. Girdi?

Džordžas sulaikė kvėpavimą, stipriai sučiaupė lūpas ir užsimerkė.

    -  Aš einu, gerai? Gerai, Džordžai?
    -  Taip, Fredi. Eik, pasivaikščiok.

Fredis apsisuko ir nuėjo. Džordžas žvelgė jam pavymui, tikėdamasis, kad tas nors sykį atsigręš, bet Fredis neatsigręžė. Jis ėjo, o atrodė, kad važiuoja ant lėto takelio, visai kaip oro uoste, ten pilna tokių takelių, Džordžas taip girdėjo. Vėliau Fredis tiesiog išnyko.

    -  Idiotas.

Dar kiek pastovėjęs ant vienos kojos, Džordžas pasiėmė nuo kilimo tris atsuktuvus ir išėjo iš angaro.

Pakeliui jis sutiko Seimūrą, šis linktelėjo pasisveikindamas. Džordžas perdavė jam atsuktuvus.

    -  Kaip šiandien sekėsi? – pasidomėjo Seimūras gana abejingai.
    -  Viskas gerai, - atsakė Džordžas, patenkintas savo darbu.
    -  Kaip koja?
    -  Prastai, - pasigyrė.

Seimūras linktelėjo ir nuėjo.

Džordžas dar valandėlę pamasažavo nutirpusią galūnę. Jis niekada neskubėdavo pasišalinti.

Galiausiai garsiai atsirūgo ir patraukė namo.

„Pakeliui gal dar užsuksiu į aludę“, pagalvojo.

Pro šalį prariedėjo gryno sidabro karieta traukiama penketo vienaragių.