Kai nutyla boružių sonetai
Po raukšlėm pasidavusiu medžiu,
Sraunioj šypsenoj upelio
Ilgiau braidyti negaliu.
Gąsdina sieloj nubudęs poetas,
Rašalinė vėl ir vėl tuščia.
Pusiaudienio puslapiuos pasilieja
Nesuprantamų žodžių gija.
Mano dienos – gimimas,
Minčių paskleidimas plačiau.
Aš žinau koks tai likimas-
Pabaigoj pasakyti: „Rašyti baigiau. “
Prirašytus puslapius paleisiu pavėjui,
Mažyte drugelio svajone.
Man viskas baigias,
Kažkam tai bus tik pradžia.