Sukiužusių valčių virpesiu
atsitrenkiu į juodą mišką,
perbrendu nežadindamas
(kad netapčiau nuodėme)
ir griūnu jo pakrašty.
Ten pat, kur šiaurė švaisto
į šalis ledinę šviesą,
kurioje užgęsta žiburys,
vandeniu pražydęs,
ir džiūna akys,
vargonams dūzgiant
mirties simfoniją.
Tarytum sprogstanti
dangaus skylė
išlieju pušiai tulžį.
Ji linkčioja sakuotą galvą,
priglaudžia ir supranta.