Pushing Boundaries

Pushing Boundaries

Šiuo metu jūs esate Vilniuje. Šiemet 2006 metai. Dabar birželis. Esame mano kambaryje. Už lango statybos. Karšta. Geltoni kranai stato žalią stiklinį pastatą. Dabar yra dešimta valanda ryto, šeštadienis. Aš guliu lovoj ant pilvo, mojuodama pėdomis ore. Mano blauzdos nuskustos, pagirių nėra, jau spėjau pasidaryti kavos. Labai malonu šitaip jaustis ryte, dievaži, užklupot mane gerą dieną. Aš net nekreipsiu dėmesio į Jus kaip kokius lankytojus muziejuj, vaikštinėjančius po mano kambarį ir čiupinėjančius mano daiktus, kai galvojat, kad nematau. Pasilieku teisę kilstelti antakį Jūsų pusėn tik kai kas nors riebaluotais nuo McDonalds bulvyčių pirštais kėsinsis liesti mano „Politikos“ egzempliorių su Adamo Thirwello parašu. AČIŪ, MALONU, KAD JUMS PATINKA, O DABAR PADĖKIT Į VIETĄ.



Kiekvieną tokį rytą, kai visokie Tolstojai ir Dostojevskiai pradėdavo rašyti knygą arba ką nors panašaus, jiems reikėdavo prisistatyti iš naujo. Skaitytojas neskaitė tų knygų, kurias skaitė tas, kas jas rašė, nepažįsta tų žmonių, kuriuos pažįsta rašytojai. Taigi, kiekvieną kartą reikia prisistatyti. Kad juos suprastų. Ir jie prisistatinėdavo iki pat to laiko, kai tapo Tolstojais ir Dostojevskiais.



Mane asmeniškai negyvai užknisa dalykai, kuriuos daryti REIKIA, o jus? Dalykai, kuriuos daryti REIKIA būna malonūs tik tada, kai juos padarai atsitiktinai, iš inercijos, nes taip daro visi kiti, nes VISI KITI tave stumteli. Aš apskritai esu iš tų žmonių, kuriuos reikia stumtelėti. Aš esu iš tų žmonių, kurie neturi asmenybės. Esu iš tų žmonių, kurie tampa tokiais, kokių reikia aplinkiniams. Tikriausiai todėl, kad vis dar laukiu, kol mano asmenybė susiformuos. Man 21.



Matot, iš tiesų, tai tikriausiai asmenybė irgi nesusiformuoja pati. Ją reikia FORMUOTI. Stengtis. Pasirinkti, kas nori būti: pankas, studentas, poetas, sunkvežimio vairuotojas, heteroseksualas. Aš, beje, vis dar manau pabandyti sekso su savo lyties žmogumi. Koks gi skirtumas iš tiesų? Man šiaip ar taip nepatinka oralinis seksas, tai koks gi skirtumas, KAM laižyti? Tik nesakykit, kad niekad apie tai nesusimąstėt. Nesusimąstėt tik tuo atveju, jeigu niekada nebandėt oralinio sekso. Bet kuriuo atveju, jaučiu norą jums šį bei tą pasakyti. Apie pankus, poetus, pensininkus, poreles, pienburnius, pieną, apie žmones, kuriems sekasi, apie pushing boundaries ir kitus svarbius dalykus. Aš moteris. Štai ir prisistačiau.

Woody Allenas



Ar matėt Woody Alleno „Matchpoint“? Tai toks filmas, pasirodė pernai. Tikriausiai nematėt, nes, kaip sakiau, iš skaitytojo negalima reikalauti, kad jis būtų matęs tuos pačius filmus. Jeigu bus proga, būtinai pasižiūrėkit.



Woody Allenas gimė New Yorke austrų ir rusų kilmės žydų šeimoje. Mokykloj jį pravardžiuodavo “raudonuoju”, bet ne dėl žydų kilmės ir su ja paprastai siejamų komunistinių pažiūrų. Allenas buvo raudonplaukis. Štai ir viskas, Todėl jį vadino raudonuoju, o jūs jau kapstėt per giliai…



Kuo žmogus labiau kompleksuotas, tuo labiau jis stengiasi patikti kitiems. Allenas norėjo patikti kitiems, todėl uoliai mokėsi visokių triukų su kortomis. Ir visi juo žavėdavosi. Ne iš tikrųjų, panašiai kaip cirke žaviesi dresiruotais pudeliais: jie šaunus, tikrai nepaprastai šaunūs, dievaži, tačiau namie tokio auginti nenorėtum. Bet bent tais trumpais momentais, kai Woody visus linksmindavo, juo žavėdavosi. Ar jau sakiau, kad kompleksai padeda susirasti draugų? Žmogiškumo esmė, kaip man atrodo: seksualiniai kompleksai, didmiesčio kompleksas, provincijos kompleksas, postsovietinis kompleksas, kompleksas pasijusti iš tiesų laimingam, nes bijai, kad paskui reikės už viską sumokėti penkiagubai, ir visi kiti. Kompleksai, kaip jau sakiau, padeda susirasti draugų. Susirasti draugų yra labai svarbu. Woody Allenas tai žinojo, todėl mokėsi fokusų su kortomis. Kaip žinia, yra net tokia pažinčių svetainė draugas. lt. o jeigu jau kas nors atsiranda internete, vadinasi, tai yra svarbu. Visos žmonėms svarbios perversijos pirmiausiai atsiranda internete.

Štai ką aš turiu galvoje, kai taip sakau. Jis buvo ryžas, kompleksuotas žydukas, dėl to kompleksavo ir norėjo susirasti draugų. Jis buvo pasmerktas tapti žavingu.

Kad užsidirbtų pinigų, Allenas rašinėjo trumpus humoristinius apsakymus laikraščiams. Pirmas Alleno publikuotas apsakymas vadinosi “Akis į akį su gamta”. Jisai buvo labai gabus komediantas, bent jau taip visi sako, užaugęs dažnai juokaudavo:

-Kai buvau mažas, mane kasmet siųsdavo į visokiausias religines vasaros stovyklas. Ten mane dažniausiai kaip kokie laukiniai mušdavo visų rasių ir tikėjimų vaikai.

Netikit, kad tose religinėse stovyklose nelengva??? Štai Jums autentiškas pasakojimas iš 2006 vasaros vienoje žydų ortodoksų stovykloje JAV.

Žydų ortodoksų stovykloje dirbo vienas jaunas žydas (apie 25 metus). Ten taip pat dirbo ir viena jauna lietuvė (apie 21 metus). Jiems buvo lemti susitikti ir įstumti vienas kitą į keistą situaciją. Situacijos atomazga tokia: vienas žmogus stovės su savo išmatomis rankose, o kitas intensyviai mąstys apie žydšaudžius.

Taigi taip jau atsitiko, kad jaunoji lietuvaitė nelabai mėgo jaunojo žydo. Nieko susijusio su rase. Tai buvo grynai asmeninio pobūdžio nemėgimas. Toks grynas jis būna retai. Tik tada kai kalba eina apie asmenis, kurie garsiai skelbia, kad jų visi nemėgsta. Pavyzdžiui, tokia gryna nemėgimo forma nemėgstama kaimyno turko Berlyne, kaimyno arabo Douis miestelyje šiaurės Prancūzijoje, kaimyno ruso Rygoje. Jų nemėgstama grynai nediskriminacine nemėgimo forma. Kartais juodaodis nekenčia juodaodžio vien už tai, kad jis juodaodis. Jaunoji lietuvaitė nemėgo jaunojo žydo vien už tai, kad jis buvo nemalonus arogantiškas šikna. Aš asmeniškai manau, kad arogantiški šiknos yra seksualu, manau, kad taip manė ir jaunoji lietuvaitė. Bet atomazga išėjo visai neseksuali.

Taigi jaunoji lietuvaitė vieną rytą sėdėjo žydų ortodoksų vaikų stovyklos biure prie kompiuterio. Į biurą išdidžiai įžengė jaunasis žydas. Kadangi buvo truputį arogantiškas šikna (t. y. trupučiuką seksualus ir pats tą žinojo), su jaunąja lietuvaite jisai nesisveikino:

-Gal žinai, kur čia tūlikai?

-Žinau. Ten už kampo, - jaunoji lietuvaitė žinojo, kur yra tūlikai, nes, kitaip, negu jaunasis žydas, stovykloje nebuvo naujokė. Jaunasis žydas atvyko į stovyklą dirbti vaikų grupės vadovu, jaunoji lietuvaitė atvyko į stovyklą dirbti virtuvės pagalbine darbuotoja. Bet visa šita istorija neturi nieko bendra su rasine neapykanta ar socialine hierarchija žydų ortodoksų vaikų stovyklose. Jaunoji lietuvaitė žinojo ir dar kai ką: žinojo, kad tūlikai neveikia. Taigi, jaunasis žydas nuėjo į tūliką. Trupučiuką užtrukęs jisai išėjo. Buvo trupučiuką arogantiškas šikna, todėl su jaunąja lietuvaite neatsisveikino.

Netrukus į biurą atėjo stovyklos direktorė. Netrukus žydų ortodoksų vaikų stovyklos direktorė pastebėjo, kad kažkas kurį laiką užtruko tūlike. Jinai nebuvo nemaloni. Ji buvo principinga moteris apie 50 ir tiek. Netrukus buvo paskelbta jaunojo žydo paieška visoje stovykloje, neslepiant, dėl kokios priežasties jo ieškoma.

Ne už ilgo jaunasis žydas grįžo į biurą. Jautėsi kiek nuginkluotas, todėl pasisveikino su jaunąja lietuvaite, tebesėdinčia prie kompiuterio. Stovyklos direktorė jį nusivedė į tūliką ir klausiamai pakėlė antakį. Jaunasis žydas jautėsi šiek tiek nuginkluotas. Visai nebesijautė seksualus. Jis nežinojo, ką daryti. Todėl apsivyniojo rankas tualetiniu popieriumi ir išėmė savo išmatas iš unitazo, o paskui neryžtingai išmetė jas pro langą. Jaunoji lietuvaitė tebesėdėjo prie kompiuterio. Ji anaiptol nesijautė puikiai. Jautėsi nemaloniai. Ji nesitikėjo, kad pokštas baigsis šitaip neskoningai. Jinai galvojo apie žydšaudžius. Jaunasis žydas tuo tarpu visai negalvojo apie savo kilmę, jis galvojo, ar vaikus, kurių vadovu jis turės dirbti šitoj stovykloj, pasieks istorija apie jį laikantį savo išmatas rankose. Kažkodėl jam atrodė, kad pasieks. Jis galvojo apie besijuokiančias keturiolikmetes paaugles. Anaiptol nesijautė seksualus.

Šita istorija visai nenukreipta prieš žydus ar lietuvius. Jinai tik turėtų pailiustruoti, ką išgyveno Woody tose religinėse vaikų stovyklose, kai buvo raudonplaukis. Tai viskas, ką noriu šituo pasakojimu pasakyti.

Dievaži, Allenas turi gerą humoro jausmą. Nuo devyniolikos metų Allenas pradėjo rašyti scenarijus televizijos laidoms. Jis buvo neurotiškas, nervingas ir kuklus. Kitaip tariant, jis buvo viskas ko jūs negalėtumėt ir nenorėtumėt sau leisti.  Dievaži, jis buvo žavingas. Ir, dievaži, kartu jis buvo arogantiškas šikna.

1956-aisiais, kai Allenui buvo 20 jis susituokė su Harlena Rosen, filosofijos studente. 1962- aisiais jiedu skambiai ir kandžiai išsiskyrė. Vienoje televizijos laidoje Allenas Harleną pavadino “klaikiąja ponia Allen”. Kai jiedu dar buvo susituokę Harleną užpuolė prievartautojas, apie šį įvykį Woody Allenas viename interviu pasakė:

- Pažįstant mano buvusią žmoną, tai tikriausiai nebuvo labai jaudinanti patirtis jos užpuolikui.




Matot? Woody Allenas buvo arogantiškas šikna.



Woody Allenas daugiau nei  30 metų reguliariai lankėsi pas psichoanalitikus. Kartais net tris kartus per savaitę. Daugelyje jo filmų yra bent viena scena, kur kuris nors veikėjas lankosi psichoanalitiko kabinete. Johnas Baxteris, knygos Woody Allen - A Biography autorius rašė: “Tie psichoanalizės seansai Woodžiui buvo kaip katalikui išpažintis - po nuodėmių atleidimo gali palaimingu veidu toliau žingsniuot per gyvenimą, darydamas vieną nuodėmę po kitos, Woodžiui tie seansai akivaizdžiai atrodė įkvėpiantys ir netgi smagūs”. Ką apie tai mano pats Woody?

-        Aš nustojau lankytis pas psichoanalitiką maždaug tuo metu, kai ėmiau vaikščioti į pasimatymus su panele Previn. Bet kuriuo atveju, galiu džiaugsmingai pranešti, kad tebeesu klaustrofobikas ir agorofobikas.

Woody Allenas buvo nominuotas 14 Oscaro apdovanojimų. “Match Point” buvo vienas sėkmingiausių jo filmų paskutiniaisiais metais. Bet jau taip mano daugelis gudrių kritikų New Yorke ir Londone. Ką apie tai mano pats Woody?

-        Manau, kad tai geriausias filmas, kokį kada nors esu susukęs.

Dievaži, aš irgi taip manau. Jeigu Dostojevskis ten danguje turi DVD grotuvą ir žiūri visas „Nusikaltimo ir bausmės“ ekranizacijas, manau, kad šitos jis negalėjo nepastebėti.