Vaikams - nevaikams

Vėjas besisukiodamas savo plačiais sparnais netyčia nupūtė nuo stogo porą smilgų. Šiaudinis stogas pro kaminą rūktelėjo, bet taip nieko ir nespėjo pasakyti pavymui, vėjas greit išsisuko iš kiemo.
„Kas čia? „ - vėjui panižo sparnus. Ir niekaip negali nustoti niežėję. Vėjas pradėjo taip smarkiai sūkuriuoti aplinkui, kad pieva, netekusi amo, sugulė kaip sušukuotų plaukų kuokštas. „Ar aš - ne vienas? „ - nerimo sparnuotasis. „Ar štai tiedvi prikibusios su manimi skrenda? „.. „Ak, kaipgi aš jas dabar nuleisiu žemėn, ką gi su jomis dabar daryti? „
Vėjas truputėlį suraukė vešlius antakius ir nusprendė pasisukioti virš ežero, kad atvėstų. Kai staiga jam taip belekiant baltojo ežero link, viena is smilgų svajingai tare:
- Vėjau, vėjau, ak, mielasis vėjau, būk toks geras! - šūkterėjo ji kiek uždususi, - Vėjausiasis vėjau, aš visada svajojau apie vandenį! Jo paviršiuje žaidžia saulės kibirkštys, kurios - vėsios ir nedegina mano gležno kūnelio,.. - vis dar maldaujamai šūkčiojo kairiosios vėjo rankos smilga. - Nutupdyk mane ant vandens...
Na, vėjui tai buvo taip pat malonu, kaip ir sklaidyti kiekviena ankstų rytą nuo ežero paviršiaus švelnų rūką, kad tasai pagaliau atsimerktų. Tyliai linktelėjęs medžio lapu, kuri užkliudė artėdamas prie vandens, vėjas - šast - ir, mažumėlę trūktelėjęs sparną, kuris dabar labai priminė ištįsusią smilgų stogo namelio šeimininko rankovę, paleido smilgelę. Ji buvo taip arti vandens stiklinio paviršiaus ir taip grakščiai nusileido, kad vėjas nusišypsojo i savo atvaizdą vandenyje. Pasikasė dešiniuoju sparno galu kairiosios vietą, kur kirbėjo vandens smilga ir atsikvėpė.
„Betgi štai - antroji, kaip jai pasakyti, kad ji negali su manimi skristi, kad aš jai - per smarkus? „ - mažas nerimas vėlei kuteno vėją. Jis perskrido kelissyk pievą, bandydamas sugundyti dešiniosios rankos smilgą leistis žemyn. Aplėkė ir pušyną, visgi niekas nežavėjo antrosios keliauninkės labiau nei pats vėjas.
Tik staiga jis sukluso iš išgąsčio:
- Vėjau! - bailiai šūktelėjo smilga. VĖĖĖjauuu!
Vėjas nusiminė, kad tegali tylėti. O ji lyg tyčia vis garisau ir garsiau šūkčiojo, norėdama būti tikra, kad tas, su kuriuo ji skrenda, yra tas, ko ji negai pamatyti.
- VĖĖĖjauuu! NA, VĖjau! Kur tu?! Prašau! - jos balsas skambejo gležnai ir stingdė skrajūno jėgas.
- VĖjau, jei tu neatsiliepsi, aš.. aš. Aš šoksiu!
- Tai AŠ... - vos spėjo vėjas prabilti ir.. ėmė kristi. Krito, krito, kaip tik ties pat pat pažeme smilga pasijuto vėl nešama.
Čiauškalius paukštis partupdė ją į savo lizdą.