„Metų laikai“ smuklę prisimenant...

8, 00 h ryto. Viena iš laimingiausių akimirkų per visą dieną. Štai pagaliau, aš jau laikau ją savo suprakaitavusiose iš laimės rankose. Tai paprasčiausia durų rankena, sakyčiau netgi visai neišvaizdus plastmasės gabalas, bet jaučiuosi taip, tarsi laikyčiau rankose mylimą moterį. Akyse aptemo, didžioji dalis kraujo subėgo iš galvos į papilvę, norisi klykti iš laimės. Bet susivaldau, praveriu duris ir žengiu vidun...
      Mane pasitinka pažįstamas šviežių ikrų, kokoso, bei XO kategorijos konjako kvapas, bet man tas nė motais... Nesėkmingai bandydamas nuslėpti nevaldomą erekciją pasilabinu su bendradarbiais, jų pailsėję, žvalūs veidai švyti supratingom šypsenom- mes juk darnus, vieningas kolektyvas. Viršininkas, ponas J, pagarbiai paspaudžia man ranką, šis garbus žmogus, visada perdėtai džiaugiasi mane matydamas, ir jaučia beribį dėkingumą, už tai, kad būdamas geriausias barmenas nesibodžiu dirbti tokioje skylėje, ir už tai kad uždirbu jam pinigus .
      Pasilabinęs su visais, užlipu laiptais į antrą aukštą. Eksperto žvilgsniu nužvelgiu banketinę salę, nors pastebiu keletą nežymių trūkumų- pasitenkinimo šypsena neapleidžia mano veido. KAIP MAN GERA! rikteliu, nusispiriu savo krokodilo odos batus, susilankstau ir padedu ant kėdės drobines kelnes, stebiu kaip palengva ant grindų nusklendžia šilkiniai apatiniai. Apžiūriu veidrodyje savo liekną, įdegusį kūną, „pagaliau aš darbe“ tyliai pagalvoju, ir apsivemiu...