vieniši žiūri į dangų

Tik užtildytų luitų šviesos,
Nusiminęs minkštas dangus
Baltos vėliavos plakas virš miesto:
Pralaimėjo rūkui žmogus.

Nupirkai mano sielą, vienatve
Pavargau kovot su tavim.
Apšviesti salsvumu nepasakome:
„kaip gimiau, taip turesiu ir mirt“.

Kai jau dvigubai virš po vidurnakčio
Ir dar šviesmečiai ligi aušros
Sodinu sustojimuose ilgesį,
Gula sėklos betono dirvon.

Tau žmogus pasidavęs, vienatve
Tapo freskas užmerktom akim
Jo vėjuotos palėpės molbertai
Šnabžda burtą ir verkia naktim.

Nesipriešinu tau, mano vienišas
Tik renku nuo dangaus jo spalvas
Ir skaitau atspindžiuos pilką psalmę
Apie žmogų vienatvės rūke.