Prieraišumas

Aukštumose tikrieji piemenys
Kentaurų kaimenes ramiausias gano,
Be laikrodžių it  Dali paveiksluose,
Nuo rankų nuvarvėjusių,
Pažemiais  nušliaužusių, nulašėjusių rasa,
Pražydusių saulėgrąžomis – ciferblatais be rodyklių,
Kurios nuskintos Fuko švytuoklėmis švytuoja,
Braižydamos teisingąsias kaimenės judėjimo kryptis.

Paklusniai nusilenkdami
Bežadėm niūrumu aptekusiom tvirtovėm,
Kurios kiekvieną žingsnį kilpon ima sukti,
Apraizgo kaimenės kantrybę debesų
Ritmingą rezonansą grojančiais čiuptuvais.
Ir tuo metu tikrieji piemenys ramiausiais,
Laiką stingdančiais veidais
Iš amžino prisirišimo išaustu
Gaubtu apdengia kaimenę per audrą.

Ir kitą dieną visos kilpos blykšta
Nubalindamos ramumą būties,
Kuri beprasmį prieraišumą glosto,
Vėjais laido nebuvimo stygas
It lyras medžių grojančias viršūnėmis.
Ir lygiai kaip prieš milijardus metų tikrieji piemenys
Aukštumose kentaurus prieraišiausius gano,
Ritualu nekintančius švytuoklės judesius kartoja.
Ir iš kentaurų pėdsakų kiekvieną dieną audžia tylą.