džiovininkas

man buvo metų
gal penkiolika
kai išėjau atatupstas
iš gryčios
mat saulė pliekė
kaip tėvo botagas
per snukį
per kuprą
išstipusio pusbernio
o kur dar purvynė
po kojom
tarp kojų
o kur gi gerklėj dar
skreplys nuo kalėdų
kaip rupūžė spaudžia
gurgia kvaksi
kad nėr
ant šio svieto
manęs daugiau
sugriuvau susenau
kaip agurkų kubilas
vandenį leidžiu
ne išvietėn
lovon
močiai striokas
tėvui sarmatos
ulyčia atsuko
pasturgalį riebų
ogi penkiolikos tik
išėjau
nesuspėjau
dorai pasidžiaugt
šiuo pasauliu