Apie Mariją.

XXX

Marija gurkšnoja kavą. Trys šaukšteliai cukraus ir gigantiškas puodelis, šiaip jau skirtas sriubai. Visi rytai taip prasideda - karštas srėbalas ir šiaip popiergalių tyrinėjimas: laikraščių, sąskaitų ir reklaminių skrajučių. Rytas - periodas Marijos gyvenime, skirtas išsiperėti ir susilaižyti plunksneles.
Telefono sąskaita, pigūs langai, vaikiški vežimėliai už pusę kainos. Antraštės, antraštės... Nusižudė, išsiskyrė, pagimdė, tapo, išlošė, sukūrė.
Labiausiai Mariją iš kantrybės išveda kavamalė. Šis senas aparačiukas veikia tada, kai jam patinka. Marija kavą geria taupiai. Išgėrusi pusę puodelio, įsipila pieno. Ne itin jį mėgsta. Juk jos puodelyje atsiduria tai, kas išteka iš karvės papilvės, atvalaus baliono su speniais. Karvę truputį primena mutantas su ragais ir seksualiu sijonu, įsikūręs ant spalvingos pakuotės.
Pienas: 1 euras. Telefono sąskaita: ~30 eurų. Marijos sijonas iš H&M parduotuvės: 15 eurų.
Marija gyvena dviejų kambarių bute, kuris nepigiai jai atsiėjo. Čia yra balkonas, aptvertas metaline tvorele, plytelės sutrūkinėjusios.
Kaip ir kasryt, Marija, baigusi gerti kavą, išsiplauna sriubos puodelį. Šeštadieniais ji eina rūkyti į parką, esantį už kelių kvartalų nuo jos namų.

Marija gyvena viena.

XXX

Marija jaudinasi. Įkvepia purų nikotino dūmą ir iškvepia. Įkvepiam - iškvepiam. Įkvepiam - iškvepiam.
Marija užriečia blakstienas juodu tušu. Tada imasi skaistalų ir nuspalvina skruostus švelniai rausva spalva. Lūpas patepa blizgesiu.
Marija šukuoja levandų šampūnu kvepiančius tamsius plaukus. „100 brūkštelėjimų šukomis ir plaukai bus švelnūs kaip šilkas“, - sakydavo senelė.
Marija dėvi baltą suknelę trumpomis rankovėmis. Su raukiniais. Nesugalvoja ką apsiauti. Gražiai atrodytų ciklameno spalvos aukštakulniai bateliai, kuriuos nusipirko pirmą kartą atvažiavusi į Montpellier. Ar nebus pernelyg puošnu?
Marija repetuoja šypsnį ir 27 kartus kartoja „labas“ įvairiomis tonacijomis.
Sukemša sukneles, sijonus, šalikėlius ir batelius atgal į spintą.

Liko pusvalandis. Marija trepsi pirmyn ir atgal po svetainę. Vietomis sukeičia pagalvėles ant sofos. Surūšiuoja žurnalus spintelėje. Ištiesina patalynės raukšles miegamajame. Pasikvėpina.

Taip! Ciklameno spalvos bateliai. Taip! Skambutis į duris.

Marija myli.


XXX

Marija keliasi parūkyti.
Lauke tyliai ošia pušys, o tolėliau trankosi jūros bangos, graibstyte graibstydamos pajūrio smėlį.
Marija stovi kambaryje, iškaltame tamsiomis medinėmis lentelėmis. Patiestas baltas gauruotas kilimas. Jei Marija ant jo užliptų, stori šeriai kutentų jai basas kojas. Kambarys su trim langais: vienu dideliu, su baltomis užuolaidomis, dviem mažais. Čia dar yra plati žema lova, dešinėje pusėje išgulėta duobė. Ten miega šiltas minkštas tamsiaplaukis, apsirengęs tamsiai mėlynomis pižaminėmis kelnėmis. Patalynė balta, kaip ir vonioje kabantys rankšluosčiai.
Vonioje du maži langeliai. Užuolaidų čia nėra. Vonioje pastatyta rankų darbo keramikinė muilinė, turbūt parvežta iš kokios nors egzotiškos šalies, iš Azijos arba Afrikos. Tvarkingai eilute sudėlioti įvairiaspalviai muiliukai, stiklinėje du dantų šepetėliai.
Balkone nuogas kojas glosto drungnas vėjas. Marija atsigula į krėslą su baltomis pagalvėmis, nuo žvakės prisidega cigaretę.
Tai jos namai. Gauruotas kilimas, rožinis tualetinis popierius - jos. Jūra, pušynas, žmogus dešinėje lovos pusėje - jos. Sunku patikėti.

Marija?



XXX


Marija plaukia. Gęstančios saulės spinduliai mirga ežero vandenyje. Jis drungnas ir žalsvas.
Marija įsitveria tiltelio kraštą ir ropščiasi viršun. Pakyla vėjas. Marija prisijungia prie kitų. Glaudžiasi prie lieptelio. Dar beveik naujos lentos šiurkščiai bado odą. Visi guli ratu. Ritmingas alsavimas.
Marija kvėpuoja greitai, gaudydama orą. Pailsusi nuo yrimosi vandenyje. Susideda rankas po smakru. jos akys ryja priešais išsitiesusį žmogų – jo tamsius plaukus, mėlynas akis, drėgnas lūpas. Marija prisimena naktį.

Taip! Kojos susipintų, drebantys pirštai ištirtų kūno anatomiją. Akys užsimerktų, o vėl prasivėrusios įrodytų – tai – ne sapnas. Taip! Širdis spurdėtų, lūpas bučiuotų, plaukai susiveltų. prisiglaustum – apkabintų. Taip! Sušnabždėtų:
– Mano širdis taip daužosi. Dar nesijaučiau taip. Niekada...

Marija atsistoja ir susisupa į rankšluostį. Basa bėga pamiške paimti cigarečių.





Po penkių valandų Marija guli ant tiltelio viena. Rūko. Kojos nuleistos žemyn. Girdisi linksmi žmonių balsai, groja muzika.

Mariją išdavė.



XXX


Marija išbėga į gatvę. Vėjas velia plaukus. Jie limpa prie lūpų. Marija žingsniuoja greitai, pati nejausdama savo žingsnių tvirtumo.
Ruduo sausas ir saulėtas, bet šaltas. Šaltas vėjas dilgina Marijos rankas. Parke sukasi vėjo pagautų lapų verpetai. Vaikai prie neveikiančio fontano ridena kaštonus. Parduotuvėse rudeninės nuolaidos.

Marija išvažiuoja.



XXX

Marija nekelia telefono. Ji miega. Užmerktos akys ir lėtas alsavimas.
Lauke šalta. Bet jauku. Rudeniškai taip. Gatvelėje kiemsargis šluoja lapus. Puikiai girdisi ritmingas jų šiugždėjimas – langai atviri. Į kambarį skverbiasi šaltas giedras rudens rytas.
Telefonas liaujasi čirškęs. Suniurnėjusi Marija apsiverčia ant kito šono. Po dešimties minučių pramerkia akis. Atsisėda lovoje. Rąžosi. Išsiropščia iš lovos ir pėdina į virtuvę gerti arbatos ir kalendoriuje pažymėti dar vieną nerūkymo dieną.

Marija laukiasi.



XXX

Marija verkia. Didelės žydros ašaros rieda blyškiu jos veidu. Ant stalo stovi vaza su raudonomis rožėmis ir linkėjimas pasveikti. Už lango pliaupia lietus. Marija alsuoja sunkiai, bet ritmingai.
Galvoja, kad jos gyvenimas – tamsi dvokianti aludė. Surūdijęs nuotekų vamzdis. Pūvančių šiukšlių konteineris. Kirmijanti dvėseliena.
Marija padeda galvą ant sofos krašto. Lauke pliaupia lietus. po kambarį sklinda švelnus rožių aromatas.




Marija neteko kūdikio.