---

Kaskart atrandami kitokie,
išlyginti,
spalvotu nerimu užaugę,
iš naujo pildyti aruodai.
Tarp savo absurdų užmiegi,
kaskart
truputis eilučių sapnuos įsipina
ir akmenimis grįstas upelio dugnas
visai nesišypso,
tik
šaltas ruduo.
Kaskart, kai verki savo nerimo,
mes laukiam sugrįžtant,
miegais aptupdyti aplink,
sapnuojam,
kad plaukiam.
O iš tikrųjų vanduo neatsigręžia.
Tik šaltas lietus
vis dar niūniuoja ant slenksčio.
Absurdais šypsaus.
Sekmadienis. Einam bažnyčion.