Sėmuons – 9

Istuorėjė

Žmuogou žemie esont vėina gera sūno
Rek išsiaugintė atramā tvėrtā,
Ė ka širdėi tava – omžėnā klajūnē,
Vėsa omžio būtom laimė atverta.

Sėmuons tēp ė taikė sustīgoutė laika,
Ka suejos omžiou būtom ramomuo.
Dolkėnam arkīvė sava kūna laikė,
Nimaž neveiziejė, kou siela rīmuo.

Ons po biškilieli, po siūlieli trumpa
Verpė, siuviniejė abruozda Tautuos.
Metu metās dėrba, kol petē sukumpa,
Ka nelėkto omžiūs piedas netėrtuos.

Tas ė bova anuo sūnos vienintelis
Su kalba, su žėrgo, kardo pri šalėis.
Diel sūnaus uns klaupies prīš vėsus ont keliu,
Ka anou galietom viel i mūši leist.

Tas sūnos turiejė pončius sudaužītė,
Lėnkėšku bajuoru apsupti nustumt,
Ė litovėškoma kibirkštė mažītė
Širdis viel uždegtė, ka tautuos rūstoms

Platē išsilėijės iš mėnkū suodību,
Nutekieto miestu gatviem ė laukās,
Ka vėsė kāp bitis karto susikėbė
Nešto krašta garbē dėdėlės aukas.

Ė kalba lietuviu Sėmuonou skumbiejė
Kāp pėrmėijē žuodē mamas ištartė.
Atmėnėmū klausies, niekor nebskubiejė,
Ka vėskou užmėršės praeiti vartīs.

Lietova praējė sava sunki kieli –
Prīš Kristaus gėmėma – tuolėmās laikās.
Anou kāp saldaini kudžiuojė ė skielė
Skandinavu, rusu, vuokītiu polkā.

Ė maža tautelė mėškūs pasisliepus
Su stabās ė žīnēs – pranašās gerās,
Su bitiem medinguos sava krašta lėipuos,
Papruotēs švėntāsēs, prietaru kerās.

Auga če didvīrē – Lietovuos gīniejē –
Laisva mėška paukštē lėna apdarās.
Priešus – atejūnus su kardās geniejė –
Slenkontės par mėška kraugeriū vuoras.

Bet laikā sunkiausė ne nu karda kirtiu,
Nu švėntuos tikības Ruomas aitvarū.
Krikštijuos lietove, oužoulīnā vėrta,
Ė dvasė stiprībės gesa aukorūs.

Daigā nuolankoma par pat širdis vieries,
Išsorbė stiprībė sava šaknimis,
Kāp dėrvas nualėn geltuonžėidės svierės –
Karžīgė pasaulis malduom jug nemės.

Po biškieli audies nuolankoma riekstis
Atsirada puonu, kor anou nešiuo –
Ė senėijē žīnē pamažo pakrėka,
Ė vėitas užleida Viešpatėis mišiuoms.

Prasidiejė ginčā ė nesutarėmā
Išdavīstės baisės Juogailas laikū,
Ė dvasė didībės pamažo nurėma
Priespauda nusėrpa lėkėmo klaikio.

Lėnkā gulies drousē ont petiū lietovė,
Muokė kāp kalbietė lėnkėškā vėsus,
Vo paskou carėnē viešpatē untgriova
Rėjė ė žiaumuojė prievartas vaisius.

Ė šėndėin tėik žuodiu priekaišta išpīlos,
Daug kas niekins mona igeidius keistus.
Jē isiklausīsėt sėmuonėnė bīla –
Aš par švelnē traiškau skauduliū kopstus.

Vo jug mon tenuorės sėmuonėnė dvasė
Parkeltė i balta puopieri dėinuos –
Lai pasaulė platė gėmėnės ė rasės
Tėisa mūsa buočiu jou geriau žėnuos.