...

Šitos šaltų tuščių dienų srities
akis neapima. Tiek to tie
kalnai ir slėniai, atsiyrę ties
riba, kur jungias Niekas ir Klastotė.

Kam – lobiui? Kapui gal? Gal medžiui? Gi
nėra man skirtumo, kam duobę kasti,
juk žemė kasama tokia džiugi,
juk žemė – neįmanoma fantastė.

Tik nepakaltinamas pasiryš manim
savyj gremžt nuobodybės tatuiruotę,
kai nuo kadais nesu tais ašmenim,
kurie galėjo orą skrost ir groti.

Nesvetimi vien pervargę. Tad teesie
ramybė kaip kitur, taip ir ant žemės:
ugnim prirašę nuopuolių esė,
dalinsimės ir pelenų dėže mes.