Mirusios dienos

Kai pamiške nutys ilgi šešėliai
Ir šalna balta suskambės ant žolės,
Žerdamas sidabrą vakaro saulei
Pakibs virš medžių šaltas rūkas,

Kviesdamas žmones eiti iš sapnų
Į tylinčias prieblandoje pievas,
Į ramią ir jaukią užmarštį
Pasiklausyti krentančių lašų.

Bet perskrosdama orą nusirita
Rausva žvaigždė ir jie atpažįsta
Akimirką stovint vėjo pašvaistėms
Mirusias dienas žvakių šviesoje.