...

Migla. Ji būtina kažkur. Tenai.
Kur net ir svetimi – geri kaimynai.
Kur smilkinius atleidžia pentinai,
kur liečia neskubantys papartynai.

Migla išmokstama atmintinai –
lyg knygos, tos, aukščiausioje lentynoj,
kurių medum akis pamaitinai,
migla lyg mirusių kalbų žodynai.

Nors galima ir nepažint miglos…
Ji – tūkstančiai sparnų, kadais drugeliais
plevenusių… Dabar – drėgmė degluos,
kuria šie springsta ir netenka galios.

Bandyt įsivaizduoti: iš miglos
išnyra spalvos kvepiančios ir gėlos,
ir trupa saulė ryto augaluos
lyg širšė, gležną žalumą sugėlus.