Mergaitės

Emilė


Emilei kasas dažniausiai pindavo tėtis. O jos brolis dievino bulvių košę.

Kai Emilė buvo mažutė, mėgo knygas. Rūšiuodavo jas pagal storį, spalvą, ar net tai, kiek kuri buvo apiplyšusi. Jei pasitaikydavo kokia bjauri knygiūkštė be paveikslėlių ar net purvinai pilkšvais viršeliais, kaipmat imdavo ją „dailinti“. Čiupdavo spalvotus pieštukus ir paversdavo tikru meno kūriniu! Knygos raudonais ir žaliais apvalkalais su kartoniniais skirtukais – Emilės mėgstamiausios. Globojo tokias tris – dvi raudonas ir žalią. Visuomet turėjo jas su savimi, tvirtai mažomis rankutėmis spausdama glėbyje. Netgi ruošdamasi maudytis knygeles sudėliodavo greta ant drėgnos spintelės. Šios greitai susidėvėjo. Oi, kaip Emilė verkė, kai siekdama rankšluosčio įmetė žaliąją vandenin! Kaip gailėjo dryžuoto skirtuko! Amo neteko, kai vandenyje paplūdo lapai, ištižo iliustracijos. Tuomet Emilė dar nepažino raidžių ir nesuprato, jog netektis ne tokia didelė – viso labo senas fizikos vadovėlis.

Emilė mėgo skaityti. Kartais vakare, išgėrusi stiklinę pieno, kaip visada, nuo naktinio stalelio čiupo pradėtą skaitalą. Krimto jį tol, kol akyse juodos raidės virsdavo šviesiomis, o balti lapai – tamsiais. Tartum apsimainė vietomis. Emilė to nepastebėjo. Nuo miego stygiaus apsiblaususios akys mirguliuojančiuose, blausia naktinės lempelės nutviekstuose lapuose regėjo svetimus tėčius ir mamas; tamsiaodžius vaikus, besiturškiančius balose po lietaus; nuskriaustą katiną, gailiai kniaukiantį patvoryje; elgetą, nagrinėjantį pasenusių konservų dėžutę. Emilė nebenorėjo miego. Lauke jau brėško, o laikrodis buvo nukritęs už spintelės. Emilė nežinojo kiek valandų. Akys – lyg smėlio pripiltos, bet vis dar įbestos į knygą. Emilė nebegali susikaupti ir atsargiai švysteli ją kojūgalin, pasisuka užgesinti šviesą.

Emilė ruošėsi į pasimatymą. Pirmą kartą pasipuošė suknele. Gražia tokia, raudona, su baltais žirneliais. Slapta čiupo sidabrinį mamos žiedelį ir kvėpinosi jos kvepalais. Emilė vylėsi, jog tėtis nepastebės. Jis ne itin džiūgavo dėl dukters pasirinkimo – aukšto tamsiaplaukio troleibuso vairuotojo, kuris studijavo matematiką.
Tėtis drybsojo skaitydamas šeštadieninį laikraštį ir priekaištingai dėbtelėjo į Emilę, kai ji pasirodė tarpduryje. Ar Emilė susierzino? Ne. Ji žinojo, kaip stipriai tėtis ją myli. Sekmadienio rytais visuomet kepdavo jai blynus su braškių uogiene, o kai būdavo liūdna, laikydavo už rankos tol, kol Emilė užmigdavo. Tik dabar jis buvo rūškanas. Tartum prisirijęs neprisirpusių obuolių.
Emilė liko namie.

Emilė – rašytoja. Užsirašinėja įvairias savo mintis, pastebėjimus. Kai po ranka nėra popieriaus, naudoja laikraščio skiautę, servetėlę, kartoninę šokolado dėžutę – bet ką, kas tinka užrašyti kilusiai minčiai.

Emilei kasas dažniausiai pindavo tėtis. Mama žuvo autoavarijoje, kai mergaitei buvo ketveri. Nelaimingo atsitikimo metu mažylei buvo sutrupintas stuburo slankstelis. Ji nebegalėjo vaikščioti. Jos vienerių metukų brolis dievino bulvių košę, o kai pramoko kalbėti, čiauškėdavo su garuojančiu dubenėlio turiniu.




Elena



Vakarėja. Saulė jau skaisčiai raudona. Matyt, greitai nusileis. Elena praveria langą. Pajunta malonų vėjo dvelksmą, tokį kvapnų, vasarišką, gaivų... Jis taip vilioja išbėgti laukan! Elena apsigaubia pečius megztuku, atsiklaupia ant palangės ir, be jokios baimės, šoka žemyn.
Medžiai, vėjui pakutenus, sugirgžda. Elenai nešiurpu. Tyliai nutipenusi kiemo takeliu, ji neria į tamsą. Ima bėgti. Vis greičiau ir greičiau. Lekia kiek kojos neša, o vėjas glamonėja jos kūną. Nakties vėsa užlieja visą jos esybę. Nosį kutena žiedų kvapo persisunkęs oras.
Prie upelio Elena sustoja. Krenta aukšton žolėn ir giliai sriūbteli oro. Žvelgia į dangų: giedrą, žvaigždėtą, kaip niekad tamsų, gilų, paslaptingą. Įsistebeilija į žvaigždes. Jos – tarsi mažos kiaurymės sukiužusiame kubile, vos vos praleidžiančios dienos šviesą.
Elenai gera. Spurda jos širdis. Plaka beveik taip greitai, tarsi pirmąkart besibučiuojant. Elena šypsosi. Kvėpuoti darosi sunku. Norisi įkvėpti.

Elenos kūną aptiko anksti ryte. Su šypsena veide ji atrodė nepaprastai graži. Blakstienas puošė mažulyčiai rasos lašeliai, o stiklinės akys žvelgė dangun.
Elena mirė.




Kotryna


Rudžiui ketveri. Jo kailis juodas ir išpuoselėtas. Šunelis šmirinėja parke. Žolė maloniai kutena jam pilvą, o saldūs žiedų kvapai dirgina nosį. Šuo sučiaumoja riebią musę ir patenkintas raivosi dobilyne. Jo minkštas kailiukas tviska saulėje. Išsitiesęs ant nugaros jis toks ilgas, jog akimirką galėtum pamanyti: šis šuo – taksų veislės.

Lukui trisdešimt. Jis – Rudžio šeimininkas. Šeštadieniais jie skuodžia į parką. Dabar ten ypač gražu, nes žydi jazminai, baltuoja dobiliukai, ore tvyro gaivus žolės kvapas, marškinius kedena šiltas vėjelis. Rudis voliojasi žolynuose, o jo šeimininkas prisėda greta ir skaito laikraštį.
Lukas nusipirko šunį per Kalėdas. Ir štai jie kartu jau ketverius metus. Žiemą Rudis labai sunegalavo. Sirgo rimta sąnarių liga. Šunelis beveik negalėjo vaikščioti. Veterinaras įspėjo, jog jis greitai nugaiš. Patarė Rudį užmigdyti. Lukui iš liūdesio plyšo širdis. Šeimininkas buvo pasiryžęs padaryti viską, kad pagelbėtų savo šuneliui.

Tomui keturiasdešimt. Jis – gydytojas. Turi privačią kliniką prie ežero, pamiškėje. Vaikai, kurie ten gydėsi, nuolat liaupsino šią vietą. Ir gydytojas džiaugėsi. Jam buvo gera matyti džiugius vaikų veidus. Daugelis sirgo įvairiomis sąnarių, kaulų ligomis, kiti gydėsi po patirtų traumų.
Žiemą Tomas susipažino su Luku. Gydytojas ilgai nesvarstė ir sutiko Rudžiui atlikti operaciją. Lukas pažadėjo paremti ligoninę ir savo pažadą ištesėjo. Šuns šeimininko pinigų užteko dar vieno vaiko operacijai.

Kotrynai šešeri. Ji labai mėgsta šokoladinius ledus. Mergaitė jau greitai važiuos atostogauti prie jūros. Kotryna dar niekada jos nematė. Ją neseniai išrašė iš ligoninės, tad mama ir tėtis pasistengė šia dovana pradžiuginti savo vienintelį vaiką.
Po sėkmingos operacijos Kotryna pagijo. Rudis jau seniai atkutęs po savosios ir vikriomis kojelėmis mindo parko gėlynus. Keista, kad Kotryna nieko nežino apie Rudį ir jo šeimininką, apie tai, kaip jie padėjo jai pasveikti. Tai nebesvarbu. Mama Kotrynai kelionėje leido vilkėti raudoną suknelę su vyšniomis.