Bevandenis, 2 dalis

- Kodėl šitas šaldytuvas vis dar veikia? – nusistebėjo Aukščiausio Lygio Reporteris Su Prieštvaniniu Fotoaparatu, žiūrėdamas į juodą prietaisą kosminio laivo kajutės kampe.
- O jis stebuklingas, - rimčiausiu veidu pasakė Persefonas. Kai Antano veidas ištįso iš nuostabos, jis kreivai išsiviepė. - Žinoma, kad jis patobulintas, žurnaliste! Viduje veikia aštuonių gigavatų išlikęs antimaterinis šatlo generatorius. Negi reikėjo išmesti?
Antanas pakraipė galvą ir sutiko, kad nereikėjo.
- Tai va. Dabar turiu amžinąjį šaldytuvą, - nusišaipė Persefonas Sukilėlis. - Ir pūslę viduje visada laikau paruoštą – tokiems atvejams, kai apsilanko žurnalistas be stipraus skystimėlio. Nori paragauti?
Antanas nelabai norėjo, bet sutiko pamėginti. Jis smalsiai stebėjo, kaip Bevandenis ištraukė iš savo šaldytuvo puspilnį butelį ir vieną stiklinę. Graudžiai atsidusęs, jis pripildė du trečdalius stiklinės ir pūstelėjo.
- Už žurnalistus, - padavė tarą Antanui. - Žiūrėk, neišlaistyk. Dvi savaites brandintas. Mano slaptas receptas, dar niekam neatskleidžiau...
Antanas įtariai pauostė rusvą skystį, gana smarkiai trenkiantį spiritu, tada sukaupė visą drąsą ir nugėrė.
- Ir tau, tėvuk! - riktelėjo Persefonas laivo kapitonui, vienakojui Lionginui Smeikrojui, kuris viena akimi stebėjo žvaigždes (kita buvo dirbtinė ir žiūrėjo bet kur), o viena ausimi klausėsi, kas vyksta jo laive. - Turi stiklinę?
- Ai... nu tai aišku! - skubiai sureagavo kapitonas, traukdamas stiklinę iš po laivo prietaisų kontrolės skydelio. - Tas patsai senasis?
- O koks gi kitas?
- Che che! - pritariamai sukikeno Smeikrojus, žiūrėdamas, kaip Bevandenis pildo jo indą. - Kol iki pasienio postų toli, galime išgerti už tavo... žiemos sezoną! Iki to laiko išgaruos.
- Už pasienio postus! - pritariamai linktelėjo Bevandenis. - Kad juos kur piratai susprogdintų, blyn...
Jis pats godžiai trūktelėjo iš viso butelio ir Antanui – Aukščiausio Lygio Reporteriui Su Prieštvaniniu Fotoaparatu, kuris jau buvo pusiau pabaigęs savo dozę, staiga iškilo netikėtas klausimas.
- Palauk... - sumurmėjo jis, įtariu žvilgsniu nužvelgdamas Persefono butelį. - Iš kur tu gavai vandens šitam birzgalui? Juk visas vanduo nuo tavęs bėga?..
- Kokio vandens? – nesuprato Bevandenis, meiliai paglostydamas savo butelį. - A, šito? Taigi ne visas vanduo nuo manęs  bėga, žurnaliste su prieštvaniniu foto, ar kaip tu ten... Šlapimas, pavyzdžiui, niekur nepabėga be leidimo.
- Kas?! - riaugtelėjo Antanas.
- Šlapimas... Nu, sysiukas, vienžo... Tu ką, niekada nemyži?
- Jurgi šventas, Madona aukščiausia… - perbalo Antanas.
- Tualetas krovinių skyriuje! - skubiai sureagavo Smeikrojus. - Tik nebandyk man sienų išbuzoti!
Antanas išpūtė žandus ir pasileido prie kopėčių.
- Šitas silpnas, - paniekinamai numykė Persefonas, paimdamas nuo šaldytuvo Antano paliktą stiklinę. Dviem gurkšniais ištuštino. - Iš kur tu jį iškasei, seni?
- Argi aš juos kasu? - numojo ranka Lionginas Smeikrojus. - Tai jie mane kasa. Ateina su savo fotoaparatais ir klausinėja apie tave, ar dar gyvas, kaip tave surasti...
- Žinomas tapai, ar ne?
- Ai, man dzin, sūneli. Jie juk iš tavęs interviu ima, aš tik vairuoju. Jei dar naktimis per langus į gryčią nelipa, tai viskas gerai.
- Gerai, - pritarė Bevandenis – Persefonas. - Žinoma, gerai. Dar gersi?
- Pilk...

Kai Antanas sugrįžo, butelis jau saugiai ilsėjosi šaldytuve.
- Gal tu iš proto išsikraustei savo dykumoj?! - užsipuolė jis besiilsintį Bevandenį. - Raugti savo myžalus! Tpfu!... Bent sudėtį ant etiketės užrašyti galėjai!
- Ė, aš tau už dyką daviau, - atsikirto Persefonas. - Taip kad gali skųstis kam nori. Nieko neparduodu ir nieko neperku, aišku?
- Jurgi šventas, Madona... - nusišluostė prakaitą Antanas, bet pasakyti daugiau nieko nesuspėjo, nes staiga sukaukė perspėjamasis signalas, o Smeikrojus džiugiu balsu riktelėjo:
- Iki Žiemos Sezono planetos orbitos liko dvi minutės! Ruoškitės!
Persefonas tučtuojau pašoko ant kojų ir nubėgo į sandėliuką, iš kur atnešė du didelius kubilus. Vieną jų jis įkišo į vargšo, nieko nesuprantančio Antano rankas.
- Laikyk, ble!..
- O ką... - jau žiojosi žurnalistas, bet kapitonas abu perkriokė su savo interkomu:
- ABU MARŠ Į GELBĖJIMOSI KAPSULĘ IR PRISISEKIT! JEIGU NEATLAIKYS, PADVĖSIM NUO VAKUUMO!
- O tu kaip?! - atsisuko į Smeikrojų Bevandenis.
- PRIPRATĘS AŠ, PRIPRATĘS, SŪNELI...
Antanas gailiai sudejavo ir nuskubėjo į gelbėjimosi kapsulę, kur iš plyšio sienoje vis dar lašėjo tepalas. Bevandenis pastatė savo kubilą prieš save, prisisegė saugos diržus ir pažvelgė į lubas.
- Kam mums kubilai? - pagaliau paklausė Antanas.
- Jeigu tave supykins ir norėsi išsivemti, daryk tai į kubilą. Kai nusileisime, kotletus kepsime.
- Šventa karve... - perbalo žurnalistas. - Tu rimtai nesveikas.
- O kaip tu manei? Aš jau dvidešimt metų čia vienas gyvenu. Išmokau tokių dalykų, kuriuos civilizuotame pasaulyje seniai pamiršo. Ir tave išmokinsiu, žurnaliste. Būsi tikras Prieštvaninis Žurnalistas Su Aukščiausio Lygio Fotoaparatu.
- Aš nenoriu tavęs girdėti... - pradėjo Antanas, bet jį vėl nelauktai pertraukė kurtinantis riaumojimas, užgulęs ausis. Tai atmosfera pabučiavo Smeikrojaus laivą.

Kapitonas džiūgavo, stebėdamas korpusu slystančius liepsnų liežuvius. Tai buvo viena tų akimirkų, kuriomis džiaugtis sugeba tik tikri kosmoso vilkai, pajutę kaistantį metalą po savo užpakaliu, išgirdę tratantį laivo korpusą, išvydę dingstantį vaizdą monitoriuose (nuo karščio išsijungdavo vaizdo stebėjimo sistemos). Ir kai korpusas šaižiai spygtelėdavo nuo perkaitusio metalo deformacijų, širdį užliedavo neapsakomas jausmas, kažkiek primenantis orgazmą – bet dvasinį.
O Antanas galvojo apie savo kelnes ir kaip jų neprišlapinti nuo tokio pragariško triukšmo bei vibracijų. Persefonas, regis, nė kiek nesijaudino dėl garsų ir (regis) būtų galima imti iš jo pavyzdį, bet prisiminęs birzgaliuką iš užraugtų neaiškių skysčių ir supratęs, kam Persefonas čionai atvilko tuodu kubilus, Antanas atsisakė minties imti pavyzdį iš visiško bepročio. Jiedu abu atrodė iškvaišę – kapitonas ne ką mažiau...
Gaudesys staiga peraugo į švelnų staugimą, kurį čia pat palydėjo interkomo traškėjimas:
- Po mumis daugybė kvadratinių kilometrų paties gryniausio vandenuko, mieli keleiviai. Po dvidešimties minučių leisimės Bevandenio žiemos sezono saloje. Galite atsisegti diržus – jie vis tiek tik dėl grožio ten pakabinti...
- Šventas Juozapai... - buvo bepradedąs Antanas, bet Bevandenis pirmas atsisegė ir ištiesė jam vieną iš kubilų.
- Nėra laiko, žurnaliste! Vėliau paūbausi. Laikyk šitą kubilą ir sek paskui mane. Neatsilik nė per žingsnį ir nebandyk nusimuilinti – turėsi man padėti.
- Aš nenoriu kotletų! - pabandė protestuoti Antanas.
- Apie tai vėliau pakalbėsime, - nekreipė į jį dėmesio Bevandenis. - Kai liukas atsidarys, turėsime bėgti lyg velniai.

Smeikrojus padarė su savo laiveliu grakštų viražą ir ėmė leistis pakrantėje, gerokai viršydamas saugaus leidimosi greitį. Smūgis korpusu į smėlį sukrėtė visą laivą, o Antanas net pritūpė nuo nemalonios perkrovos.
Persefonas užgulė liuko atidarymo mygtuką ir, kai sunkios durys gausdamos ir tratėdamos nusileido žemyn, kriokdamas kaip koks dehidratavęs beprotis pasileido prie vandenyno, mosuodamas savo kubilu:
- Paskui mane, žurnaliste! Tik paskui mane! Matai, kaip bangos ošia?!  Puolam jas!
Tik dabar Antanas suprato Bevandenio beprotybę ir skubėjimą. Gal atstumtasis ir buvo šiek tiek kvaištelėjęs, bet tikrai su smegenimis – jis skubėjo apsirūpinti vandens atsargomis!
Barkštelėjo atsivoždamas dangtelis kosminio laivo korpuse. Smeikrojus iššovė ploną žarną tiesiai į bangas ir ėmė pildyti laive paslėptus rezervuarus. Viskas čia buvo apgalvota žingsnio tikslumu – Antanui beliko prilaikyti į krūtinę stuksenantį prieštvaninį „Zenitą“ ir bėgti prie vandens, kur Persefonas, jau prisėmęs savo kubilą, lėtai krypavo atgalios.
- Stabdys truputį esi, prieštvanini... - pašiepė jis Antaną. - Ana ten, ant kopos yra paruoštos talpyklos. Turime apsisukti per pusvalandį, tad nežiopsok.
Pasakyti buvo lengviau, nei padaryti. Pilnas kubilas svėrė apie penkiasdešimt kilogramų ir Antano rankoms, kurios daugių daugiausiai kilojo fotoaparatą, jis buvo beveik nepajudinamas. Nebent šliaužte...
Vargiai nutįsęs saviškį prie atviros talpyklos ir išpylęs, Antanas nusišluostė prakaitą ir atsisuko pasižiūrėti į triūsiantį Bevandenį.
- Oho! - apstulbo žurnalistas, išvydęs, jog paplūdimio juosta ką tik paplatėjo dvidešimčia metrų, lyg prasidėjus atoslūgio metui. Dvidešimt metrų ilgesnis kelias su kubilu į vieną pusę...
- Baik čia fotografuoti ir skubėk! - klyktelėjo jam į ausį Bevandenis, liedamas antro kubilo turinį į talpyklą. - Po dešimties minučių iki vandens bus per toli bėgti!
Vanduo išties slūgo milžiniškais tempais, lyg vandenyno viduryje Dievas būtų ištraukęs kamštelį. Kai jiedu grįžo su dar viena vandens porcija, atstumas iki pakrantės ištįso iki pusės kilometro.
- Gana... – atsiduso Bevandenis. - Senis tuoj perpumpuos savo dalį ir mano dušui pakaks.
Antanas buvo tiek nuvargęs, kad Persefono žodžius iššifravo tik po poros minučių.
- Kokiam dušui?..
- Tam, kuris po šia kalva. Tu ką, ruošeisi gerti vandenyno vandenį?
- Nebenoriu nieko girdėti... - sudejavo Antanas.
- Che, nu jūs visi žurnalistai tokie – tik pabėgiojate su kubilėliais ir nebenorite jokių interviu, - nusispjovė Persefonas. - Nors kartą atskristų koks nors raumenų kalnas, kuris po tris kubilus patemptų... Smeikrojus turi vieną tokį, kur šimtas litrų telpa.
- Ar tu visus taip išnaudoji? - piktai sureagavo Antanas.
- Pala, - prisimerkė Bevandenis, - čia kuris kurį išnaudoja? Atskridai be butelio, manojo turinį išspjaudei, be paguodžiamojo prizo, be kyšio. Po antro kubilo atrodai kaip negyvas ir be perstojo dejuoji, kartindamas man mano tremties akimirkas. Čia tu mane išnaudoji, žurnaliste. Tu bent maisto pasiėmei šiai savaitei?
- Ne, o kam? - apstulbo Antanas.
- Na, matai? - Persefonas atsistojo ir nusipurtė smėlį nuo džinsų. - Dabar aš tave dar turėsiu šerti, kad neužsilenktum iš bado. Eime, padėsi atnešti maisto atsargas iš laivo.
- O kam man maistas visai savaitei? - pasileido paskui Persefoną Antanas, kamuojamas negeros nuojautos. - Aš gi išskrendu iš karto po interviu...
- Klysti. Girtas Smeikrojus negali niekur skristi. Sulaikys pasienyje ir teises anihiliuos, jeigu dar kartą pagaus. Mes juk pusę butelio laive ištuštinome.
- Šventa Madona... - tesugebėjo sudejuoti Antanas, supratęs, kieno vairuojamas leidosi laivas. - O argi tas skystis neišgaruoja po paros?
- Nuolat geriamas – ne. O kadangi Smeikrojui žmona gerti neduoda, tai vargšas tik čia teatsigauna. Susitaikyk, žurnaliste. Ir suprask vargšą žmogų – pats irgi nekaip jaustumeisi po mėnesio priverstinės abstinencijos.
Suakmenėjusiu veidu Antanas nubidzeno į laivą, kur sveikai įraudęs kapitonas padėjo jiems pergabenti į bunkerį tris sunkias dėžes su maisto atsargomis. Iš barškėjimo žurnalistas suprato, kad viena dėžė buvo pilna skysčių.
Mintyse jis keikė tą dieną, kai su entuziazmu ėmėsi straipsnio kodiniu pavadinimu „BVD“. Regis, tam laiko turės iš tiesų daug. Netgi daugiau, nei paprastai reikia.
O ir juostelės liko visai nedaug – kokiems dvidešimčiai kadrų.
Aukščiausio Lygio Žurnalistas Su Prieštvaniniu Fotoaparatu nusprendė iškęsti šitą pragarą ir grįžti su medžiaga, kuri atpirktų visas jo kančias. Ta medžiaga turėjo būti šokiruojanti, aukščiausio lygio ir pati patikimiausia.
Vadinasi – patikrinta.