Žiaurumo kompleksas

Kai teatro koziris nelaimės scenoje apanka,
Pakyla išmaldai chameleoniniai varpai,
Dulkėti paukščiai lesa iš tuščių rankų,
Kurios po kilpomis atrodo kaip sparnai. 

Patrankų muzika iš pusaklės svajonės,
Bematis veidas - nusibraižęs nuodėmėm,
Devintos saulės apsitrynusiai raudonos
Ir juoko bastardai viliojami žmonėm.

Prabuotas tango, iš gailesčio nukeiktas, 
Rytais nejaukiai pasimirštos mirtys,                   
Suplyšę kadrai ir kažkelintas laikas
Juo staugia tas, kuris parodijuoja iltis.

Rambėję kūnai, laukinės saulės laidos,   
Toks keistas skausmas it kudikystės šarmas,
Nukurtęs pasakomis ir pamišimais veidas 
Lėtai atsiskiria nuo atleidimo karmos.