***

karūnuosiu tave savo miegu
savo nemiga nusikratysiu
kai po rūpesčių rato parbėgu
į vėlyvą pavasario rytą

per parketą ledu į pakalnę
į haremą tyla sopulinga
nors vėluoja ruduo bet dar sninga
taikiai sminga kelionė namo

pas pliušinį švelnumą artumo
per atstumą sušildantį žingsnį
nors vėluojam tačiau pasiilgstam
dar nespėjus už vartų išeit

dar nespėjus žodžiu pamylėti
apkabinti pečius ir padėti
tavo glostomus plaukus į glėbį
į dvivietę kertelę širdies