...

Tegul aidai erdvėj sustingsta,
aplink juos paukščiai sukinėjas ratais,
o mėnesiena panaši į inkstą
virš jų sidabro priepuolyje kratos.

Ir nieko čia tikrai nėra. Lai
ramybę saugo lango dubenėliai
ir žvaigždės plečiasi lyg mineralai
juodos nakties lygioj flanelėj.

Ir lai išsipina vaizdai – lyg
prieš plaukus kerpant vėjas juos pagauna,
lai niekad žirklės jiems netars: lig
rytojaus, mėgstam tai, kas jauna.

Tegul pražysta kumštis delnu
ir skleidžias, į pirštus panyra
pilni taikos kiti, ir gal nuo
tada berniukas peraugs vyrą.