Kvailystė

Kvailystė sėdėjo po medžiu ir valgė obuolį. Spraigė sėklytes aplink ir garsiai kvatojosi, jei pavykdavo pataikyti į kokį praeivį, lekiantį pro šalį. Praeiviai ant Kvailystės nepyko. Tik nuspriegdavo į juos pataikiusias sėkliukes ir nuskubėdavo toliau. Sėklytės krito žemėn. Ten sudygo ir, netrukus aplink Kvailystę jau vešėjo didelis obelų sodas. Skubantys praeiviai sustodavo akimirkai, nusiskindavo obuolį, nuspriegdavo sėklytę ir, nusišypsoję Kvailystei, bėgdavo toliau. O ši tik juokėsi pavymui. Linksmai ir nerūpestingai. Ir niekas ant Kvailystės nepyko.