Vilkas

Aš, vilkas  vienišas
stepėj paklydęs
    Prieš pilną mėnulį
raudas dėlioju
  Vienišo aido
          balsą kartoju
žvaigždes skaičiuoju
            godas eiliuoju
Vos aušrą išvydęs
            pasislėpti valioju
Nuo žmogaus – žvėries
nuo žvėries – žmogaus
nuo saulės skaisčios
        ir laimės savos
Slėpiuosi ten
        kur surast negalės
Vienatvės savos
          dalint nereikės