leliumai

Taip lyja. Patamsy suklupę
balandžiai džiovina sparnus,
tik pamiršti skalbiniai narsiai
pasitinka lietų, kol apsunkę ima siekti
žemės - blykštantys siluetai ūkanose.
Taip lyja mūsų kieme. Pro siaurą
dangaus plyšį - neužpildytą erdvę,
susprogusio balionėlio mėlynumo.
Tik juodas. Tik smenga žemyn
merkiamas to lietaus.
Lyja.
Už žaliuzių, už durų vis tiek lyja.
O mes miesto vaikai sapnuojam
nesuvokiamą žalumą.
Kaip šikšnosparniai daužomės į stiklą.