Sentimentalu

Svaigulys – irgi laikas
neišpasakyto nerimo prieš vėją,
jei tik šąla rankos,
jei ruduo užmerktus vokus
antspauduoja kartkartėm tylos.
Net jei šaligatviai beveik
nesusitraukia nuo lietaus, --
sustoja laikas paskutinio
laiško pabaigoj, ten, kur
kvepėjo dar šiltom bangom,
detalėm vasaros ir mes
šypsojom pasikišę
jūros akmenėlius prie širdies.

Tas svaigulys man surenka
lapus, šermukšnius apvagia
ir ūkanas grąžina,
nes šąla rankos,
nes ruduo man būtinai
palengvins vėją įkvėpimui
ir iškvėpimui – nutylėjimui,
kad vakarais su nuostoliais
vis sentimentais trūkinėčiau.