Žemai

virš manęs
aimanuojančios siūlės
o aš žemai.
konduktorių pirštai
negali virpėti.
žemai sudėti
muilo burbulais
virtę
vaikystės talonai -
šeivamedžio lapai.
suspaustoj saujoj
metalinės konstrukcijos
supamės
beždžionių tiltais...
užvertus galvą žiūriu
(kojos prie pat skardžio)
į žvaigždžių piktogramą
[bet aš žemai]
rojuj -
sulopytos elfų giesmės
kvota,
kad galėčiau gyventi vigvame
ir akiniai be rėmelių,
kad nebūtų ant ko sūpuotis volungių raktams...
išsipurvinau batus
nematydama kur einu
nušalau kojas
be raktų ir akinių
bandydama rasti volungių namus
bet susitikau violetinį pasitikėjimą
ir nukritau
skardžio gelmėn
nežinodama
kad krentu
tau į glėbį.