Po dvikamieniu beržu

Vis teka ir teka
    į ištiestus delnus
  sula
      ir saulė
kibirkščiuoja lapuose
  laša
      ir bėga per kraštus
skambėdama.

 
Atrodo lyg kiltum
  truputį baisu
truputį keista
    ir linksma
kad taip paprastai
    pakylėja
ir laiko ant
      rankų.


Tiktai liūdesys kartais
    prilenkia prie žemės
  rodo į taką
        ir aštru
      sako
        aštru
    o tavo
      kojos basos.


Ateik
    aš atsiremsiu
  į tavo kamieną
        tu - į mano
  po vienu lapų stogu
      dalinsimės sula
  ir saule.